Radinį sunku tyrinėti: akmens amžiuje šis kapas buvo mažo ežero dugne, tad kaukolės buvo po vandeniu. Be to, kape rasti mažiausiai 11 suaugusiųjų palaikai, ir tik vienas turėjo žandikaulį, sakė tyrėjai.
Kapavietėje buvo ir kitų žandikaulių – tačiau nė vieni, išskyrus kūdikio, nebuvo žmonių. Kasinėdami archeologai rado įvairių gyvūnų kaulų, taip pat atskirtų žandikaulių ir rankų bei kojų (visi – dešinės kūno pusės), sakė vienas iš tyrimui vadovavusių mokslininkų, archeologas iš Kultūrinio paveldo fondo Västeråse Švedijoje, Fredrikas Hallgrenas.
„Čia yra labai sudėtingo, labai struktūrizuoto ritualo pavyzdys,“ sako F. Hallgrenas. – „Nors negalime dešifruoti šio ritualo reikšmės, negalime nesistebėti šios priešistorinių medžiotojų-rinkėjų veiklos sudėtingumu.“
Žalojantys smūgiai
Senovinėje kapavietėje yra 11 suaugusiųjų (kaukolės ir keli kaulai) ir beveik visas skeletas kūdikio, kuris tikriausiai gimė negyvas arba mirė netrukus po gimimo. Kai kurių liekanų lytį nustatyti buvo sunku, tačiau mažiausiai trys suaugusiųjų palaikai priklausė moterims, o šeši ar septyni – vyrams, sako tyrėjai.
„Kažkas po to jais rūpinosi ir ir gydė“, sakė jis.
Analizė kiek nušvietė šią senovinę skerdyklą: dauguma traumų – virš ausų linijos, o tai rodo, kad tai – smurto tarp žmonių rezultatas“, sako F.Hallgrenas. Be to, vyrams traumos dažniausiai buvo viršugalvyje ir iš galvos priekio, o moterų sužeidimai buvo pakaušio srityje, teigia tyrėjai.
Dar keistesni dviejose kaukolėse rasti mediniai smaigai. Vienas buvo nulūžęs, bet kitas sveikas – maždaug pusmetrio ilgio – ir abu veikiausiai buvo naudojami kaip kaukolių rankenos ar laikikliai, sako F.Hallgrenas. Kaukolės su nulūžusius smaigu viduje tyrėjai rado šiek tiek smegenų audinio.
Tai, kad per 8 000 metų smegenys nesuiro, liudija, kad asmuo vandenyje atsidūrė netrukus po mirties. Tačiau kai kurios kitos kaukolės galėjo būti sudėtos po mirties praėjus ir daugiau laiko – gal anksčiau jos buvo palaidotos kažkur kitur, pastebi mokslininkas.
Paslaptingoji struktūra
Ši keistoji kapavietė akmens amžiuje galėjo būti paslėpta nuo akių, ir vietą išduotų tik keli iš vandens kyšantys smaigai, mano F.Hallgrenas. Kad ir kas kūrė šį kapą, statybą pradėjo ežero dugne iš didelių akmenų ir medinių virbų sudarydami plokščią, maždaug 12 m×14 m struktūrą – tad kiekviena kraštinė maždaug mokyklinio autobuso ilgio.
Kaulai ant akmenų buvo sudėlioti tam tikra tvarka; archeologai aptiko žmogaus liekanas struktūros centre, rudojo lokio kaulus pietinėje dalyje, ir galiausiai, stambių gyvūnų – laukinio šerno, tauriojo elnio, briedžio ir stirnos – pietrytinėje akmenų platformos dalyje.
Nors ir kraupi bei paslaptinga, povandeninė kapavietė turi ir šviesiąją pusę: ji gerai išsilaikė vėlesnėms kartoms. Ežero dugne mažai deguonies, tad deguonį naudojantys organizmai negalėjo suardyti kaulų. O kadangi regiono pagrindą sudaro klintys, dirva buvo labiau šarminė ir kaulų neardė rūgštūs lietūs ar rūgštūs gruntiniai / požeminiai vandenys, sako F.Hallgrenas
Laikui bėgant, ežerą užgožė nendrės ir jis virto pelke. Galiausiai pelkę apaugo miškas, tačiau apylinkės visvien liko šlapios. Archeologai iš pradžių tyrinėjo šį plotą — išsidėsčiusį Kanaljorden archeologinėje radimvietėje, Švedijos rytinėje–centrinėje dalyje — ieškodami artefaktų prieš pradedant naujo geležinkelio ir tilto statybą. Aptikę keistąją povandeninę kapavietę, jie iš karto ėmėsi darbo, ir kasinėjo nuo 2009 iki 2013.
„Durpės tebebuvo šlapios“, – sakė Hallgrenas. – „Kai kuriose vietose reikėjo laikyti įjungtą elektrinį siurblį, pompuojantį iš grunto besisunkiantį vandenį.“
Kas nutiko?
Niekas tiksliai nežino, kas taip sužalojo žmones, ir kas paskatino tokį neįprastą palaidojimą. Gal šie žmonės priklausė kokia nors stigmatizuotai grupei — gal jie, pavyzdžiui, buvo vergai. Tačiau nuolat keliaujančioms medžiotojų-rinkėjų kultūroms turėti vergų nebūdinga, sako tyrėjai.
O gal šie žmonės – kitos medžiotojų-rinkėjų grupės užpuolimo aukos, ir unikalus kapas – būdas pagerbti jų drąsą, spėlioja mokslininkai.
„Taip suguldytieji ežere nebuvo eiliniai – o tikriausiai žmonės, kurie po mirties buvo pasirinkti ritualui dėl to, kas jie buvo, ką patyrė per gyvenimą“, – sako F.Hallgrenas
Atradimas „labai įdomus, bet kartu labai gluminantis,“ sako tyrime nedalyvavęs Notrdamo universiteto antropologijos profesorius-asistentas Markas Golitko.
M.Golitko tyrinėja Europos archeologines radimvietes, kuriose yra senovėje vykusio smurto ženklų. „Daugelyje tokių vietų vos užmetus akį galima bendrais bruožais pasakyti, kas tai – bet čia, na, tikrai nežinau. Tai labai keista vieta.“, – sako M.Golitko. – „Kaukolės traumas ir keistąją kapavietę aiškiai sieja kažkoks ritualas. Nemanau, kad kada nors sužinosime, ką visa tai reiškia“.
Parengta pagal „Live Science“.
