Dabar programišiai stengiasi įsilaužti į kompiuterių tinklus, pagrobti jautrią informaciją, užvaldyti sistemas ir reikalauti išpirkos. Tačiau kadaise, septintojo dešimtmečio pradžioje hakeriai buvo labiau susidomėję telefonų tinklais: stengdavosi apgauti telekomunikacijų kompanijų sistemas, kad galėtų skambinti į tolimas šalis visiškai nemokamai. Dažnai – vien dėl sportinio intereso.
Johnas Draperis buvo vienas iš tokių žmonių. Jis nuo pat vaikystės domėjosi radijo sistemomis bei telefonu. Kai pradėjo bandyti įvairiais būdais apgauti telekomunikacijų kompanijas, jis susipažino su grupe neregių hakerių, kurie turėjo nemažai žinių. J.Draperis tuo metu buvo tik labai jaunas paauglys, o vienas iš naujųjų J.Draperio draugų turėjo puikią klausą – vien paklausęs galėjo pasakyti girdimo garso dažnį. Telekomunikacijų kompanijų darbuotojai turėjo specialius įtaisus, kurie į linijas paleisdavo tam tikro dažnio akustinius signalus, kurie leisdavo šiomis linijomis naudotis nemokamai – sistema persijungdavo iš vartotojo į operatoriaus režimą. Taigi, hakeriams tereikėjo atkartoti šį toną, kad galėtų skambinti kur tik panorėję visiškai nemokamai.
Aklasis J.Draperio draugas padėjo hakerių grupei išbandyti įvairius skirtingus garsus, ieškant to tobulo tono, kuris atvertų prieigą prie telefono linijų. Į hakerių rankas pateko ir sausų pusryčių „Cap’n Crunch“ dėžutėje tuo metu rastas švilpukas. Pasirodo, jis skleidė tobulą 2600 Hz toną, kuris ir tapo raktu į tolimus skambučius.
Atradimas J.Draperį tiesiog užvedė. Jis pastebėjo, kad šiuo tonu būdavo atveriamos tik kai kurios linijos – kitoms reikėjo kitokio dažnio akustinio signalo. Todėl jaunasis hakeris ėmėsi gaminti vadinamąsias „mėlynąsias dėžutes“ – elektroninius prietaisus, skleidusius reguliuojamo dažnio garsus.
Tuo metu apie J.Draperio šutvę išgirdo ir Steve'as Jobsas bei Steve'as Wozniakas. S.Jobsas žavėjosi J.Draperio protu – „nemanau, kad būtų atsiradęs „Apple“ kompiuteris, jei nebūtų buvę mėlynųjų dėžučių“ – taip kartą prasitarė „Apple“ įkūrėjas. Tačiau pats J.Draperis pateko į kalėjimą – po kelis mėnesius už savo darbelius jis atsėdėjo 1976 ir 1978 metais. Išėjęs jis parašė dokumentų redagavimo programą, kurią naudojo „Apple“, o vėliau – ir IBM.
J.Draperis visą savo gyvenimą buvo neeilinė asmenybė. Nors iš savo programavimo gabumų galėjo susikrauti didžiulius turtus, jis, būdamas 47 metų amžiaus, pasinėrė į reivo kultūrą – lengvus narkotikus, vakarėlius, šokius didžiulėje minioje. Tam, kad užsidirbtų pinigų, J.Draperis rašė smulkias programas ir kūrė tinklalapius. Na, o pernai pradėjo ryškėti ir dar kitoks paveikslas – J.Draperis galimai seksualiai priekabiavo prie kolegų ir net iš jo interviu ėmusių žurnalistų. Pats hakeris neigia tik dalį šių kaltinimų, o kitus teisina – juk jis tik užsiiminėjo chiropraktika ir masažais.
Vis dėlto, švilpukas iki šiol yra vienas iš hakerių simbolių. Sunku patikėti, kad kažkada toks paprastas daiktas leido įsilaužti į apskritai kokius nors tinklus. Tačiau ir hakeriai buvo neeiliniai – iš savo veiklos jie negaudavo beveik jokios naudos.
