Mokslininkai ilgai manė, kad neandertaliečiai buvo žiaurūs ir primityvūs, kaip, na… neandertaliečiai. Dabar gi viskas taip vienareikšmiškai nebeatrodo.
Paties pirmo mokslinėje literatūroje 1856 metais aprašyto neandertaliečio alkūnė buvo traumuota. Vėliau praktiškai visi aptikti neandertaliečių skeletai galėjo „pasipuikuoti“ vienos ar kelių traumų pėdsakais. Kai kurie tyrėjai laikė šiuos sužalojimus tarpusavio susidūrimų, kiti – plėšrūnų užpuolimų liudijimais. Kaip bebūtų, susiklostė konsensusas: neandertaliečių amžius buvo neilgas ir kupinas streso, rašo mokslo žurnalistas Edas Yongas.
1995 metais antropologas Thomas Bergeris ir Erikas Trinkausas šį „traumuoto neandertaliečio mitą“ įtvirtino visuomenės sąmonėje. Jie nustatė, kad didžiuma senovės žmogaus sužalojimų telkėsi galvos ir kaklo srityje. Iš 17 skeletų, trečdalyje aptiktos kaukolės traumų žymės – didesnė dalis, nei priešistorinių medžiotojų rinkėjų ar dabartinių žmonių. Beje, vienoje mūsų amžininkų grupėje yra panašus traumų pasiskirstymas – rodeo raitelių.
Tačiau menkai tikėtina, kad neandertaliečiai elgėsi kaip dabartiniai rodeo raiteliai. T.Bergeris ir E.Trinkausas padarė prielaidą, kad jie, medžiodami stambius gyvūnus – tokius kaip mamutai – naudojo ietis, tačiau ne svaidomąsias, o duriamąsias. Tai yra, su savo grobiu susiremdavo labai artimai, ir jiems kartais tekdavo ropštis ant sužeisto, krauju paplūdusio, bet dar gyvo žvėries. Nieko keisto, kad neandertaliečiai nuo jo krisdavo ir gaudavo būdingas traumas.
Tarp kitko, pats abu mokslininkai savo darbe pažymi, kad jų išvados paremtos maža ir, gali būti, nereprezentatyvia imtimi. Po 17 metų E.Trinkausas prie šios hipotezės grįžo pažymėjęs, kad ją „reikėjo patikslinti, jei ne visiškai atšaukti“. Ir vis dėlto, šis, nuolat traumas kenčiančio neandertaliečio įvaizdis masinėje sąmonėje įsišaknijo taip pat tvirtai, kaip ir ant mamuto nugaros esančio neadertaliečio paveikslas. Kai kurie mokslininkai darė prielaidas, kad dažni sužeidimai trukdė neadertaliečiams perduoti vieni kitiems įvairius technologinius įgūdžius ir žinias. Kiti tvirtino, kad taip sužaloti senovės žmonės galėjo išgyventi tik ganėtinai išsivysčius „medicinai“.
Tačiau naujame – ir didžiausiame šios srities – tyrime Katerina Harvati ir jos kolegos iš Tübingeno universiteto įrodė, kad tarp neandertaliečių galvos traumos buvo ne tokios jau dažnos – tikrai ne dažnesnės, nei dabartinių Homo sapiens. „Tai rodo, kad traumų paaiškinimų nereikia specialiai galvoti ir kad rizika bei pavojai buvo lygiai tokia pati tiek neadertaliečių, tiek ir mūsų protėvių gyvenimo dalis“, – publikacijos lydinčiajame straipsnyje parašė Marta Mirazón Lahr iš Kembridžo universiteto.
„Galvos traumų paplitimas naudotas kaip neadertaliečių tarpusavio žiaurumo ar ypatingo medžiojimo būdo įrodymas, – sako K.Harvati. – Mes dalį šią teoriją grindusių įrodymų atmetėme. Svarbu peržiūrėti mūsų sampratą apie neandertaliečių gyvenimą ir elgseną“.
Kiti tyrėjai irgi priėjo prie panašių išvadų, tačiau nė viename iš jų nebuvo tiriama tiek skeletų. Bordo universiteto archeologė Rebecca Wragg Sykes mano, kad K.Harvati ir jos komandos darbas iš tiesų padeda atsikratyti įkyraus sužaloto neadertaliečio įvaizdžio. Šis įvaizdis įsitvirtino, nes atrodė kaip įtikinama priežastimi, kodėl šiuolaikinio tipo žmonės buvo sėkmingesni. Ir didele imtimi paremti priešingi įrodymai, kelia idėją, kad tarp mūsų ir neandertaliečių buvo gerokai daugiau bendrumų, nei manėme, sako R.W.Sykes.
Šiuo metu mokslininkai neadertaliečių įvaizdį permąsto – anksčiau jie buvo vaizduojami kaip žiaurūs ir primityvūs. Jau žinome, kad jie gamino instrumentus, naudojo ugnį, jie nebuvo svetimas menas, jie laidojo savo mirusiuosius ir gal net kalbėjo viena kalba.
Analizuodama ankstesnių tyrimų duomenis, K.Harvati kolegė Judith Baer palygino prieš 20 – 80 tūkstančių metų Europoje ir Azijoje gyvenusių 114-os neandertaliečių ir 90-ies Homo sapiens kaukoles. Jos vertinimu, nuo 4 iki 33% neandertaliečių patyrė vienokias ar kitokias kaukolės traumas (Homo sapiens – nuo 2 iki 34%). Toks platus rezultatų išsimėtymas aiškintinas tuo, kad J.Baer stengėsi atsižvelgti į tai, kaip palaikai buvo aptikti, kaip išliko – ir kitus faktorius, galinčius lemti traumų aptikimą. Be to, yra aišku, kad ir neandertaliečiai, ir Homo sapiens galvos traumos buvo vienodai dažnos.
Pasak J.Baer, abiejose grupėse pastebima, kad vyrų galvos traumos dažnesnės už moterų. Beje, toks dėsningumas likęs ir mūsų dienomis. Tikėtina, vyrai dažniau medžiojo, kovojo ir šiaip patekdavo į visokius nutikimus. Labiau intriguoja tai, kad neandertaliečiai galvos traumas dažniau patirdavo iki 30 metų, o štai Homo sapiens tokių traumų pasiskirstymas pagal amžių nebūdingas. Šį skirtumą sunku paaiškinti, sako K.Harvati. Gal jaunus neandertaliečius dažniau mušdavo per galvą? Gal šiuolaikiniai žmonės galėjo geriau rūpintis žaizdomis? Ši tendencija gali rodyti ir abiejų grupių mirusiųjų laidojimo skirtumus, priduria R.W.Sykes.
Tačiau netgi K.Harvati komandos tyrimų negalima vadinti visaapimančiais. Į jį nebuvo įtraukti jaunesni nei 12 metų vaikai, o taip pat seniausieji abiejų grupių atstovai, įskaitant neandertaliečius iš Kroatijos Krapinos ir Homo sapiens iš Izraelio olų Skhul ir Qafzeh. Be to, mokslininkai atsižvelgė tik į kaukolių traumas. „Labai greitai paaiškėjo, kad negalime atsižvelgti į viską. Tai būtų labai ilgai užtrukę, todėl mums teko save apriboti“, – sako Harvati.
Bendra tyrimų išvada tokia: daugėjant tinkamų tyrimams radinių ir sudėtingėjant tyrimo metodams, skirtumai tarp neandertaliečių ir mūsų mąžta.
