Nesename interviu koncerno „Kalašnikov“ vadovas Vladimiras Dmitrijevas teigė, kad „Uran-9“, dar žinomą kaip 766 UPDK, rusų kariškiai galutinai priėmė tarnybon.
„Šiuo metu baigiame pirmojo modelio partijos gamybą, – Rusijos žurnalistams sakė jis. – „Uranas“ turi gerą mokslinį ir technologinį potencialą naujų produktų kūrimui“.
Rusijos kariai bandė šį vikšrinį bepilotį Sirijoje – ir, pasak V.Dmitrijevo, ši patirtis padėjo padėti rasti būdus, kaip galima patobulinti droną-šarvuotį dar prieš pradedant masinę jo gamybą.
Šiuo metu, pasak šaltinių Rusijoje, daugiausia dirbama siekiant padidinti šarvuočio veikimo nuotolį, atsako laiką ir duomenų perdavimo kanalą.
Bet kaip aiškėja, gandai apie kovinės mašinos efektyvumą yra gerokai perdėti, teigia „Defence Blog“.
2018 m. birželio mėn. į internetą nutekėjo Rusijos Gynybos ministerijos 3-ojo Centrinio tyrimų instituto vyresniojo mokslo darbuotojo įslaptinta ataskaita, kuri atskleidžia „Uran-9“ bandymų rezultatus Sirijoje.
Pasak ataskaitos, Rusijos aukštųjų technologijų UGV tankas neveikė tokiu atstumu nuo operatorių, okio šie tikėjosi, o galiausiai negalėjo važiuoti ir šaudyti vienu metu.
„Uran-9“ prarado ryšį su kontrolės stotimi 19 kartų – 17 kartų minutei ar trumpiau, o mažiausiai vieną kartą – ir pusantros valandos periodui. Padėtis dar labiau pablogėjo, kai bandymai buvo perkelti į miesto aplinką – ten pastatai dar labiau blokavo signalą.
Vikšrinio drono nuotolinė ugnies sistema taip pat problematiška: ji patyrė užvėlavimus (angl. lag), o vieną kartą išvis nesuveikė.
Kita „Uran-9“ problema yra ta, kad ginkluotė, optika ir jutikliai nestabilizuoti šaudymui važiuojant – kad šūvis įvyktų, būtina, kad transporto priemonė pirmiausia sustotų.
Pasak Rusijos kariuomenės, „Uran-9“ kovos patirtis Sirijoje atskleidė rimtas jo problemas.
