Jungtinės Amerikos Valstijos savo laisvojo kritimo bombą B61 sukūrė dar 1963 metais. Nedidelė, vos daugiau nei 300 kilogramų sverianti atominė bomba, priklausomai nuo modifikacijos, galėjo sukelti nuo 0,3 iki 340 kilotonų branduolinį sprogimą.
Palyginimui – bomba „Dručkis“, Antrojo pasaulinio karo metu numesta ant Nagasakio miesto, svėrė beveik 5 tonas. Sprogo, sukeldama 21 kilotonos viską šlavusį sprogimą. Tad nors ir nedidelė, B61 galėjo pridaryti labai daug žalos, lokaliu mastu.
Dar daugiau – ją buvo galima dislokuoti praktiškai bet kur. Nereikėjo kasti gilios šachtos siekiant patalpinti didžiulę balistinę raketą ar žaisti slėpynių gabenant raketas povandeniniuose laivuose. Svarbu tik, kad būtų kur ją saugiai padėti – bei pakilimo takas lėktuvams. Ją galėjo gabenti ne tik bombonešiai, bet ir kiti kariniai lėktuvai, net naikintuvai.
Pati naujausia modifikacija vadinasi B61-12. Pradėta kurti dar 2010 metais, su savo pirmtake turi ne tiek jau daug ir bendro. Nebent panaudojimo būdą – ir, žinoma, pavadinimą. Pasikeitė net taikymosi principas – naujoji versija link taikinio sklęs pagal GPS signalą. Taip net didžiulis oro gūsis neturėtų smarkiai padidinti galutinės kritimo paklaidos.
Šiuo metu arsenale esančias šio tipo bombas gali naudoti „B-1 Lancer“ ir „B-2 Spirit“ bombonešiai, taip pat specialiai tam paruošti „F-16“ naikintuvai. Besidomintys karinėmis naujienomis, iškart supras kur slypėjo didžiausias amerikiečių generolų galvos skausmas.
Sunkiai aptinkamų B-2 JAV pajėgos neturi itin daug. Maža to, bombonešis jau greitai bus nurašytas – kai tik bus sukurti „B-21 Raider“, ko tikimasi sulaukti per artimiausią dešimtmetį. Galbūt todėl, išbandęs bombas dar 2018 metais, šis bombonešis taip ir lieka nepatvirtintu, kaip galinčiu naudoti šias naująsias atomines bombas.
B-1 laukia panašus likimas. Nors jų pagaminta daugiau – ir, atrodo, JAV oro pajėgos nesiruošia taip greitai nurašyti – orlaiviai jau kenčia senatvines ligas. Pradedama abejoti, ar jų korpusai pajėgūs atlaikyti milžiniškas apkrovas – tiek skrendant labai aukštai, tiek itin žemai. Dėl ko jų skrydžiams jau pradėti taikyti tam tikri apribojimai, kas savaime mažina galimybes efektyviai panaudoti orlaivį.
F-16 vis dar gaminami, bet juos iš JAV pajėgų stumia gausiai gaminami modernesni penktos kartos F-35. Pastarieji turi savų neišspręstų bėdų, tad kol kas jiems dar nesiruošiama patikėti atominės bombos gabenimo užduočių.
Taip tinkamu ketvirtos kartos kandidatu liko vienintelis naikintuvas, kurio nesiruošiama artimiausiu metu atsisakyti. F-15 buvo sukurti kaip oro erdvės kontrolės lėktuvai, turintys labai geras skrydžio charakteristikas. „E“ versija buvo sukurta vėliau, paverčiant šį lėktuvą pavojingu ne tik ore, bet ir galinčiu taikliai naikinti svarbiausius priešiškus taikinius. Tą jie pademonstravo Afganistane, Irake, Jugoslavijoje, kovoje prieš Islamo valstybę. Dabar dar galės savo arsenalą praplėsti atominio atgrasymo užduotimis.
Šių metų kovo mėnesį atliktuose bandymuose naikintuvas sėkmingai paleido atominę bombą tiek iš kiek daugiau nei 300 metrų aukščio, skriejant garso greičiu – tiek iš beveik 8 kilometrų aukščio. Taip JAV įsitikino, kad turės su kuo gabenti savo „auksines bombas“.
O kodėl ši bomba vadinama auksine? Tokia nemaloni etiketė prikibo dėl drastiškai augusios programos kainos. Programai jau išleista beveik 11 milijardų dolerių (9,9 mlrd. eurų). Į galutinę sumą pateko ne tik projektavimo, testavimo išlaidos, bet ir numatytų 400 šių bombų vienetas pagaminimas bei pristatymas. Viską sudėjus, vienos bombos kaina – 27,5 mln. dolerių (24,75mln. eurų).
Jei 374 kg sverianti B61-12 būtų pagaminta iš gryno aukso, ji kainuotų „tik“ 22,5 mln. dolerių (20,25 mln. eurų). Būtent todėl šmaikštaujama, kad pigiau būtų mesti aukso luitą, negu ją.
Žinoma reikia tikėtis, kad kaip ir pirmtakė, taip ir nė viena iš šių bombų taip ir nebus panaudota – o suėjus terminui bus saugiai sunaikinta gamykloje. Juk svarbiausia jų užduotis – ne griovimas, o atgrasymas.
