Tai jau šeštasis didelis V2 radinys, kurį aptiko karo archeologai broliai Colinas ir Seanas Welchai, daugiau nei 10 metų tyrinėjantys nacių „keršto ginklų“, paleistų į Didžiosios Britanijos sostinę, pataikymo vietas.
Jie taip pat atkasė dešimtis nukritusių skraidančių bombų V1 – šiuolaikinių sparnuotųjų raketų pirmtakių, kurios 1944 ir 1945 m. nacių okupuotoje Prancūzijoje dažniausiai buvo leidžiamos specialiomis katapultomis.
Per naujausius V2 kasinėjimus netoli Platto kaimo, esančio netoli Meidstouno, tyrėjai rado daugiau nei 800 kilogramų metalinių nuolaužų, įskaitant stambius raketos degimo kameros fragmentus. Kiek žinoma, raketa smogė 1945 m. vasario 14 d., apie vidurnaktį.
Dabar ši vieta yra dirbama žemė, tačiau tuo metu, kai nukrito raketa, tai buvo vaismedžių sodas. Raketos smūgis nutiko pakankamai toli nuo namų, todėl niekas labai nenukentėjo – nors viena pagyvenusi moteris vėliau sakė, kad sprogimo garsas pakenkė jos klausai, teigė vienas iš brolių, S.Welchas.
Rugsėjo pabaigoje komanda keturias dienas ekskavatoriumi ir kastuvais kasė kraterį, kuris buvo užpiltas žemėmis – nors jo vieta buvo žinoma. Dabar jie apie 18 mėnesių konservuos objektus, o paskui parengs archeologinę ataskaitą oficialiems grafystės istorijos archyvams.
Kad aptiktų giliausiai esančias sprogimo nuolaužas, komanda pasitelkė metalo detektorius – ir giliausi radiniai buvo iškasti iš didesnio nei keturių metrų gylio, sakė C.Welchas.
„[Nors] raketa skriedavo iki trijų su puse karto didesniu nei garso greičiu, detonacija nebūdavo viršgarsinė, – sakė jis. – Prieš tinkamai detonuodama, raketa mažiausiai pusantro metro įsmigdavo į žemę“.
Keršto ginklai
Skraidančios bombos V1 ir raketos V2 buvo vieni iš paskutinių „stebuklingų ginklų“ (vok. Wunderwaffen), kurie, kaip nacių vadovybė tikėjosi, turėjo pakeisti karo, kurį Vokietija tuo metu jau pralaimėjo, eigą. Tačiau šie ginklai pasirodė per vėlai.
Pasak Smitsono instituto Oro ir kosmoso muziejaus, Adolfas Hitleris įsakė pradėti naudoti V1 ir V2 prieš Londoną tada, kai 1943 ir 1944 m. sąjungininkai subombardavo Vokietijos miestus. Trečiojo Reicho propagandos ministras Josephas Goebbelsas pavadino ginklus „Vergeltungswaffe“ – arba „keršto ginklais“. Pirmoji V1 bomba į Londoną pataikė 1944 m. birželio 13 d., o pirmoji V2 raketa – 1944 m. rugsėjo 7 d.
V1 skriedavo maždaug tuometinio naikintuvo greičiu, todėl Karališkųjų oro pajėgų pilotai netrukus išmoko jas numušti ar nukreipti nuo kurso. Impulsiniai reaktyviniai V1 varikliai taip pat kėlė didelį triukšmą – todėl šie ginklai buvo praminti „švilpiančiomis bombomis“, ir žmonės galėjo juos išgirsti iš pakankamai toli.
Tačiau V2 raketos jau buvo pirmieji viršgarsiniai ginklai, ir jų buvo labai bijoma, nes niekas negalėdavo jų išgirsti: jos skrisdavo per aukštai ir per greitai, kad raketas galima būtų perimti. Vokietijos kariuomenė raketas leisdavo iš įvairių vietų Vokietijoje į maždaug 80 km aukštį, ir šios skriedavo į taikinius pasiekdamos iki 5600 km/val. greitį.
Nors V2 raketos buvo sudėtingesnės, V1 buvo daug pigesnės ir paprastai sprogdavo žemės paviršiaus lygyje – o ne įsirėžusios į žemę – todėl buvo efektyvesnis ginklas, sakė C.Welchas.
Imperatoriškojo karo muziejaus Londone duomenimis, per V2 raketų atakas Londone žuvo apie 9 000 civilių ir kariškių, o abu Vokietijos „keršto ginklai“ pražudė iki 30 000 žmonių.
Naktinės atakos
Keletas V2 raketų nepasiekė Didžiosios Britanijos sostinės ir nukrito Kente. Broliai archeologai mano, kad taip atsitiko todėl, kad jos buvo paleistos naktį – todėl atakos tikslumas buvo mažesnis. Jų teigimu, V2 kampanijai įsibėgėjus, paleidimus galėjo pastebėti sąjungininkų radarų operatoriai, kurie į tą vietą nukreipdavo naikintuvų eskadriles. Kad išvengtų sąjungininkų lėktuvų atakų, vokiečiai pradėjo leisti V2 raketas naktį, kai dauguma naikintuvų negalėjo skristi – bet tokiomis sąlygomis ir raketas nukreipiančios antžeminės įgulos dirbo prasčiau, teigia jie.
Ant kai kurių netoli Platto sudužusios ir sprogusios V2 metalinių liekanų įspaustas trijų raidžių kodas, žymintis gamyklą nacių okupuotoje Europoje, kur detalė buvo pagaminta.
Dar visai neseniai istorikai manė, kad visos vėlyvosios V2 buvo gaminamos vadovaujant vokiečių raketų mokslininkui Wernheriui von Braunui, požeminiuose tuneliuose netoli Nordhauzeno, esančio Vokietijos Harco kalnų papėdėje.
Tačiau dabar atrodo, kad Nordhauzeno gamykla buvo tik galutinė surinkimo linija, o trijų raidžių kodai rodo, kad naciai V2 dalis gamino net okupuotoje Čekoslovakijoje, sako S.Welchas.
Pats W. von Braunas yra prieštaringai vertinama asmenybė. Jis teigė nežinojęs apie nacių žiaurumus, tačiau buvo nacių sukarintos organizacijos SS narys ir, pasak Vaitsendo raketų muziejaus (angl. White Sands Missile Range Museum), per vienerius metus dirbant prie jo V2 raketų gamybos linijos žuvo daugiau nei 12 000 priverstinių darbininkų.
Tačiau po karo W. von Braunas pateko į amerikiečių nelaisvę ir tapo kosmoso lenktynių pradininku. 1960 m. jis buvo paskirtas NASA Marshallo kosminių skrydžių centro direktoriumi, kur sukūrė raketas, nuskraidinusias „Apollo“ erdvėlaivius į Mėnulį.
Pokario Vokietijoje amerikiečių kariuomenė taip pat perėmė kelias įvairių surinkimo stadijų V2 raketas ir išsiuntė jas į Jungtines Valstijas, kur jos tapo besikuriančios kosminės programos pagrindu. 1946 m. modifikuota V2 raketa, paleista iš Vaitsendo raketų poligono Naujojoje Meksikoje, pasiekė 105 km aukštį ir padarė pirmąją Žemės nuotrauką iš kosmoso, rašo žurnalas „Air & Space“.
Parengta pagal „Live Science“.
