Nuo tada, kai šią savaitę buvo patvirtinta, kad Atlanto vandenyne dingo povandeninis laivas „Titan“, lėktuvai šukuoja vandenyną, ieškodami to, kas glūdi po jo po bangomis.
Trečiadienį JAV pakrančių apsaugos tarnyba paskelbė, kad Kanados lėktuvas „P-3“ nustatė nepaaiškinamus povandeninius garsus, kurie, panašu, sklido pusvalandžio intervalu. Pasak pareigūnų, signalas toliau tiriamas ir analizuojamas.
Bet kaip aukštai virš bangų skrendantys orlaiviai gali aptikti kažką, kas yra taip giliai po vandeniu?
Povandeninių objektų medžioklė tradiciškai yra išskirtinis vienų didžiausių ir technologiškai pažangiausių orlaivių darbas. Šie aparatai, dažnai sukurti remiantis civilinėmis lėktuvų platformomis, naudoja įspūdingus jutiklių rinkinius, kad po vandeniu aptiktų karinius povandeninius laivus. Paprastai tai būna katės ir pelės žaidimas tarp orlaivių ir povandeninių laivų – tačiau šįkart, žinoma, viskas kitaip.
Atrodo, kad tai, jog šie lėktuvai aprūpinti pažangiomis naujomis technologijomis, suteikia jiems pranašumą. Tačiau, kaip rodo dingęs pradingėlis „Titan“, povandeninius laivus vis dar labai sunku rasti – ypač 3,8 km gylyje, kur dunkso „Titaniko“ nuolaužos.
Keturių variklių turbopropelerinis lėktuvas „P-3 Orion“, kuriuo trečiadienį buvo užfiksuotas paslaptingas triukšmas, pirmą kartą pradėtas eksploatuoti 1962 m. – ir yra sukurtas lėktuvo „Lockheed Electra“ pagrindu.
Orlaivis keistus garsus išgirdo numetęs sonarinius plūdurus, kurie dreifavo paviršiuje ir leido klausytis garsų, kurių gamta greičiausiai neskleistų. Jie užfiksavo reguliariai 30 minučių intervalais sklindančius smūgių garsus, kurie, ekspertų nuomone, yra ženklas, kad juos skleidžia žmonės.
„Tai, kad akustiniai garsai sklinda 30 min. intervalu, yra puikus ženklas, – sako Jungtinės Karalystės Kilio universiteto kriminalistikos geomokslų lektorius Jamie Pringle'as. – Antvandeninio laivo sraigtas veiktų nepertraukiamai. Akustinis triukšmas vandenyje sklinda toli, todėl tai ir gera, ir bloga žinia. Reikėtų (mažiausiai) trijų tokių statinių plūdurų, kad būtų galima trianguliuoti garso šaltinį ir nustatyti buvimo vietą“.
„Lockheed P-3 Orion“ taip pat turi magnetinių anomalijų detektorius, kurie aptinka mažiausius Žemės magnetinio lauko sutrikimus, kuriuos sukelia metaliniai povandeninių laivų korpusai. Jei lėktuvas su šiais detektoriais praskris virš didesnės metalo masės, esančios detektorių veikimo zonoje, jis ją užfiksuos. Tačiau dėl to, kad šalia yra didelio plieninio korpuso laivo – tokio kaip „Titanikas“ – nuolaužos, naudoti šį metodą šiuo atveju yra sunkiau.
Tačiau „P-3“ nėra vienintelis paieškoje dalyvaujantis orlaivis. Kiti dangų virš Atlanto vandenyno skrodžiantys lėktuvai yra „C-130 Hercules“ ir palyginti naujas „Boeing P-8 Poseidon“, vadinamas pažangiausiu pasaulyje jūrų patruliavimo lėktuvu.
„Poseidon“ gali pasirodyti labai matytas – nes iš tiesų taip ir yra: orlaivis sukurtas iš keleivinio lėktuvo „Boeing 737“.
„Poseidon“ skrydžio nuotolis yra daug trumpesnis nei „P-3“: 2250 km, palyginti su 9000 km. Tačiau jis gali skristi 12 000 pėdų (3 660 m) aukščiau – ir greičiau.
Panašiai kaip žaidžiant „jūrų mūšį“, „Poseidon“ įgulos nariai, naudodamiesi tinkleliu, nustato, kur nėra povandeninio laivo – o tada priartėja prie tos vietos, kur jis gali būti. Tai daroma naudojant vieną iš veiksmingiausių povandeninio laivo sekimo būdų – hidroakustinių plūdurų laukus. Iš dideliame aukštyje esančio rotacinio paleidimo įrenginio išbarstyti daugiastatiniai aktyvūs koherentiniai plūdurai per tam tikrą laiką generuoja daugybę sonarinių impulsų. Tokių plūdurų išdėstymas yra viena iš labiausiai įslaptintų kovos su povandeniniais laivais paslapčių. Vienas „P-8“ gali dislokuoti daugiau kaip 120 tokių plūdurų.
Kartu su šiais plūdurais „Poseidon“ naudoja visą komplektą technologijų, į kurias įeina nuosavas akustinis jutiklis, sintetinės diafragmos radaras, leidžiantis aptikti, klasifikuoti ir sekti paviršiuje esančius povandeninius laivus bei aptikti toli esančius periskopus, elektrooptinis / infraraudonųjų spindulių bokštelius, galintis identifikuoti povandeninių laivų išmetamąsias dujas – ir net angliavandenilių sekimo sistema, leidžianti „užuosti“ dyzelinių elektrinių karinių povandeninių laivų buvimo vietą.
Tačiau „Poseidon“ skrenda per aukštai, kad galėtų veiksmingai naudoti magnetinių anomalijų aptikimą – todėl vietoje to kuriami bepiločiai orlaiviai su tokiais detektoriais, kurie būtų paleidžiami iš hidorakustinių plūdurų paleidimo vamzdžių.
Kas nepasikeitė net ir moderniausių orlaivių atveju, tai pasikliovimas senamadiška žvalgyba. „Kad veiktų efektyviausiai, „P-8“ pirmiausia turi apytiksliai žinoti povandeninio laivo buvimo vietą ir kryptį, kad galėtų jį surasti“, – sako Jungtinės Karalystės gynybos ir saugumo tyrimų centro RUSI mokslo darbuotojas Sidharthas Kaushalis.
Vykdant karinę paiešką visa tai nustatoma remiantis žvalgybine informacija, surinkta iš signalų, palydovinių vaizdų, tarpasmeninių kontaktų ir vis augančio hidrofonų, įrengtų vandenyno dugne, tinklo. Tačiau dingusio povandeninio laivo atveju tokių užuominų yra nedaug.
Viena iš svarbiausių „Poseidon“ galimybių, kuri jį skiria nuo „Orion“, yra gebėjimas veikti kaip ryšių mazgas – tarsi „mazgas“, esantis laivų, jutikliais aprūpintų nepilotuojamų orlaivių ir laivų-dronų tinklo centre, kuris iš esmės didina jo galią.
Dėl šios viso tinklo galios kai kurie analitikai mano, kad tokių orlaivių kaip „Poseidon“ atsiradimas pradeda erą, kai jūra taps „skaidri“ ir povandeniniams laivams bus neįmanoma pasislėpti.
Tačiau nors „Orion“ – o dabar ir „Poseidon“ – technologijos ir galimybės leidžia manyti, kad tokios sistemos turi pranašumą, jos turi savo apribojimų.
Pavyzdžiui, sonarų impulsai gali susidurti su trukdžiais, atsirandančiais dėl skirtingos temperatūros ir druskingumo vandens sluoksnių. O po jais ir gali būti paslėptas povandeninis laivas. Magnetinės aptikimo technologijos paprastai būna trumpo nuotolio – taip aptinkami tik tie povandeniniai laivai, kurie yra arti paviršiaus ir netoli orlaivio buvimo vietos. Be to, povandeniniai laivai gali išvengti aptikimo pasislėpę „vandenyno foniniame triukšme“.
„P-8“ gali būti pažangiausias povandeninių laivų medžiotojas pasaulyje, tačiau kaip BBC sakė nepriklausomas gynybos analitikas H. I. Suttonas, „tokioms sistemoms kaip „Poseidon“ vis tiek reikės žinoti, kur ieškoti“.
Tiesą sakant, rasti povandeninį laivą gali būti ir sėkmės klausimas. Bet juk būtent 60 metų senumo „P-3 Orion“ aptiko triukšmą, kuris galimai sklido iš dingusio „Titan“.
Parengta pagal BBC.
