Dirbtinis intelektas – asmeninis asistentas
Tampa vis sudėtingiau atskirti, kas sukūrė paveiksliuką ar parašė reklaminį tekstą – žmogus ar dirbtinis intelektas. Prieš keletą mėnesių DI sugeneruotas vaizdas netgi laimėjo svarbų fotografijos apdovanojimą. Niekam nekilo įtarimų, kad tai ne žmogaus, o dirbtinio intelekto sukurtas darbas, kol konkursą laimėjęs menininkas neatskleidė tiesos.
Žinoma, tai kelia aršių diskusijų ir įvairių baimių, kas yra žmogiška ir kas yra svetima dirbtiniam intelektui, kuris neturi jausmų, o tik dėlioja tekstinę ar vaizdinę medžiagą iš jam prieinamų resursų interneto tinkle. Visgi įvairių profesijų atstovai, verslai mato naudą pasitelkti DI. Ją taip pat mato ir Zyplių dvaro kuchmistras Artūras Rakauskas, kuris nuolat ieško idėjų, kaip sukurti tobulą receptą.
„Įvertinęs visas įmanomas galimybes aprašytas internete, DI gali be didelių pastangų sugeneruoti puikų klasikinį receptą ir jau tik pačiam spręsti, ar siūlomi žingsniai įmanomi, ar nepadaryta klaidų. DI kartais nustebina ne tik sklandžiais aprašymais, bet ir atidumu procesui ir taikliais patarimais. Pravartu „pasitarti“ ir ieškant idėjų, kaip panaudoti likučius – nepanaudotą maistą, produktus. DI įrankiams sparčiai tobulėjant, galimas ir sklandesnis meniu planavimas visai savaitei nurodant galimas produktų opcijas“, – pasakoja kuchmistras, kaip praktiškai galima panaudoti DI įrankius maisto gamyboje.
Jis pataria jo profesijos atstovams nebijoti eksperimentuoti ir pasitelkti DI galimybes: „Manau, kad mano profesijos žmonėms, virtuvės šefams, tai gali būti asistentas ieškant naujų, įdomių ingredientų derinių, receptų. Dviese, net jei tai DI, „brainstorminti“ yra geriau nei vienam – galima netikėtai atrasti gerų dalykų“.
Dėl profesinės ateities – nesijaudina
Dalis profesijų atstovų po DI proveržio susirūpino dėl savo ateities. Tačiau kuchmistras ramus – jo darbas apima ne tik maisto gamybą, bet ir dvaro istorijos analizę, interpretaciją ir nuolatinius ieškojimus.
„Manau, kad mano profesijos atstovų dirbtinis intelektas dar ilgai nepakeis. Dar sudėtingiau, jei tai nėra kažkas paprasto ir kasdieniško, o patiekalai, kuriuos „rekonstruoji“ lėkštėje pagal istorines nuorodas arba juos savaip interpretuoji – sujungi praeitį ir dabartį“, – sako A. Rakauskas, kuris daug laiko skiria tyrinėjimams, ką valgė kunigaikščiai, bajorai ar prieš šimtmetį gyvenę ir Lietuvai nusipelnę visuomenininkai.
Jis priduria, kad suprasti, iš ko turi būti sudarytas tobulas dvariškos virtuvės patiekalas, padeda tokie šaltiniai kaip knygos, paveikslai, dvaro interjeras, legendos – tai, ko nerasi interneto platybėse.
„Vieta, kurioje dirbu ir kokius patiekalus kuriu, įpareigoja suprasti Lietuvos dvarų, o ypač Zyplių dvaro, istoriją. Todėl skaitau ne tik istorines knygas, bet ir geriu į save aplinką, to meto meną, pasaulėjautą visais įmanomais ir prieinamais būdais. Tiesa, internete yra daug informacijos apie dvarų laikotarpį Lietuvoje, tačiau jos nepakanka. Kai kurie šaltiniai „perskaitomi“ tik per jausmus ir potyrius. Manau, kad dirbtinis intelektas to niekada negalės padaryti – gali tik žmogus“, – sako A. Rakauskas.
Tapyba lėkštėje ir ant drobės
Virtuvės šefai ne tik kuria gardžius, bet ir estetiškus patiekalus. Puošybos dalis, patiekalo pateikimas lėkštėje, Zyplių dvaro kuchmistrui A. Rakauskui yra labai svarbi ypač atkartojant istorinių laikų tradicijas bei siekiant šitaip nustebinti svečius. Tiesa, užvėrus virtuvės duris jo kūrybinė energija liejasi ant drobės lygiai taip pat šifruojant žinutes ir stebinant žiūrovus. Neseniai kuchmistras surengė personalinę pop-art meno stiliaus darbų parodą.
„Man svarbi estetika ir mano darbas yra labai kūrybiškas, tad natūraliai gimė ir noras tapyti. Mano drobėse daugelis galėjo atpažinti Barborą Radvilaitę, dr. Joną Basanavičių bei kitus žinomus Lietuvos ir pasaulio šviesuolius, genijus. Daliai jų esu dedikavęs savo kuriamus patiekalus, tad jais besidomint sluoksnis po sluoksnio, teptuko pagalba, gimė kūriniai, kuriais norėjosi pasidalinti“, – pasakoja Zyplių dvaro kuchmistras, papildydamas, kad tiek kūriniai virtuvėje, tiek pasirinktas tapybos stilius – savotiškas savo pėdsako palikimas koduojant žinutes sluoksniais, prisilietimais, išsakytomis ar nutylėtomis mintimis.
Dirbtinis intelektas dažnai naudojamas kuriant meną, tačiau kūrėjams, kuriems svarbu pasakoti ir perteikti savo patyriminę istoriją, pasaulėjautą vis dėlto labiausiai tinka tradicinės meno raiškos priemonės. Ir nors kuchmistras prisipažįsta, kad entuziastingai žavisi naujausiomis technologijomis, o DI jam atrodo patrauklus pagalbininkas, vis dėlto žmogaus kūrybinis potencialas yra nepranokstamas.
„Žaviuosi DI, bet mano kūrybos principas, kuriuo vadovaujuosi gaminant patiekalą, tapant drobę ar darant bet ką kitą – gilintis į visumą ir ieškoti darnos. Man svarbus istorinis kontekstas, bet ne mažiau svarbu tai apjungti su dabartimi, o tą jungtį geriausiai gali sukurti žmogus, o ne robotas“, – įsitikinęs A. Rakauskas.
