Taigi, kada žmonės pradėjo dėvėti drabužius?
Tai keblus klausimas – nes drabužiai neišlieka taip, kaip artefaktai iš akmens, kaulo ir kitų kietų medžiagų. Todėl mokslininkams tenka imtis kūrybinių veiksmų. Įrodymai, kuriais remiamasi atsakant į šį klausimą, gaunami iš keleto pagrindinių šaltinių, įskaitant kaulus su odos nusidėvėjimo žymėmis, siuvimo adatas ir ylas – bei utėles.
„Bandėme suprasti, kokie pokyčiai įvyko utėlių evoliucijos istorijoje, kurie gali būti susiję su žmonių kūno plaukuotumo praradimu, o vėliau – su žmonių drabužių naudojimu“, – sako Floridos universiteto biologas Davidas Reedas.
Utėlės yra neįtikėtinai specializuotos savo buveinėms. Pavyzdžiui, rūšis, kuri evoliucionavo gyventi žmogaus plaukuose, neišgyventų tarp žmogaus gaktos plaukų. Tačiau kol mūsų protėviai dar nebuvo netekę kailio, tos utėlės tikriausiai klaidžiojo po visą jų kūną. Taigi, nagrinėdami DNR, kad atskleistų utėlių evoliucijos istoriją, mokslininkai apskaičiavo, kad šie du tipai išsiskyrė maždaug prieš 3 mln. metų. Tačiau žmogaus genetikos tyrimas rodo, kad kūno plaukų netekome maždaug prieš 1,2 mln. metų. Apibendrinant šiuos tyrimus galima daryti prielaidą, kad mūsų protėviai neteko kailio.
Kitos rūšies utėlės išsivystė todėl, kad galėtų gyventi žmogaus drabužiuose. Šios utėlės yra universalesnės, galinčios gyventi ant įvairių pluoštų.
„Jos maitinasi vidutiniškai vieną kartą per dieną – prisiurbia kraujo – o tada pasitraukia atgal į drabužius, kur yra saugu“, – pasakoja D. Reedas.
Nagrinėdami, kada galvos utėlės atsiskyrė nuo drabužių utėlių, mokslininkas ir jo komanda apskaičiavo, kad anatomiškai modernūs žmonės reguliariai dėvėti paprastus drabužius pradėjo maždaug prieš 170 000 metų – per priešpaskutinį ledynmetį.
Tačiau yra įrodymų, kad homininai – grupė, kuriai priklauso šiuolaikiniai žmonės ir mūsų artimai susiję išnykę giminaičiai – drabužius dėvėjo daug anksčiau. Paleolitinėje Šioningeno vietovėje Vokietijoje rastos žymės ant meškų kaulų rodo, kad homininai – galbūt Homo heidelbergensis – maždaug prieš 300 000 metų dėvėjo meškų kailį, kad sušiltų, rodo 2023 m. balandį Tiubingeno universiteto (Vokietija) dr. Ivo Verheijeno ir jo kolegų paskelbti tyrimai.
„Jei norite nudirti gyvūno odą, daugiausia pjūvių žymių lieka ant šonkaulių, kaukolės priekinių ir galinių galūnių. Būtent tai mes ir radome Šioningene, – pasakoja dr. I. Verheijenas. – Pradėjome lyginti su kitomis daugiau ar mažiau to paties laikotarpio radimvietėmis, o jose pjūvių žymės taip pat yra ant priekinių ir galinių galūnių bei kaukolių. Taigi, panašu, kad maždaug šiuo laikotarpiu žmonės dyrė lokių odas“
Tačiau odos dyrimo įrodymai nebūtinai yra drabužių įrodymai. Homininai galėjo naudoti šias odas, pavyzdžiui, pastogei statyti. Tačiau kadangi tuo metu vidutinė temperatūra buvo apie 2 laipsniai pagal Celsijų žemesnė, žmonės greičiausiai naudojo šias odas, kad sušiltų, sako I. Verheijenas.
„Žmonės turėjo būti aktyvūs, kad galėtų rinkti maistą visame kraštovaizdyje, – teigia jis. – Taigi, tam tikra apranga turėjo būti būtina, kad būtų galima čia išgyventi.“
Tačiau jei yra įrodymų apie drabužius prieš 300 000 metų, o drabužių utėlės išsivystė tik prieš 170 000 metų – kas nutiko tarp šių įvykių?
Drabužinių utėlių įrodymai „gali būti vertinami tik tada, kai žmonės labai reguliariai dėvėjo drabužius, nes utėlės turi reguliariai maitintis žmogaus oda, – teigia Sidnėjaus universiteto Humanitarinių mokslų mokyklos garbės bendradarbis Ianas Gilliganas. – Taigi, jei žmogus vieną dieną apsivelka drabužį, o kitą savaitę jo nenaudoja, utėlės neišgyvens“.
Dar daugiau, mokslininkų tirta drabužinių utėlių linija gali būti ne vienintelė egzistavusi. „Tikriausiai buvo ir kitų utėlių, kurios per pastaruosius, žinote, milijoną metų daugelyje etapų užkrėsdavo drabužius“, – mano I. Gilliganas.
Be to, įvairios žmonių grupės per visą istoriją tikriausiai daug kartų pradėjo ir nustojo dėvėti drabužius.
Pavyzdžiui, prieš 32 000–12 000 metų – iki paskutinio ledynmečio pabaigos – Tasmanijos aborigenai, norėdami apsisaugoti nuo šalčio, pasitraukė į urvus. Tačiau archeologiniai radiniai taip pat liudija, kad jie siuvo drabužius, o taip pat gaminosi įrankius, skirtus gyvūnų odoms nudirti, ir kaulines ylas, kuriomis buvo daromos skylės siuvimui.
Tačiau vėliau orai atšilo ir jie nustojo dėvėti drabužius.
„Odos gremžimo įrankiai ir kaulinės ylos nuo 12 000 metų iki holoceno vidurio [nuo 11 700 metų iki dabar] – šie įrankiai tiesiog išnyko iš archeologinių įrašų“, – teigia I. Gilliganas. Jis pažymi, kad žmonės „kruopščiai puošė savo kūnus, dažė plaukus, piešė ant savęs, naudojo skarifikaciją, todėl jiems nereikėjo drabužių“.
Parengta pagal „Live Science“.
