Vadinamasis jaravirusas (angl. Yyaravirus), pavadintas Yara arba Iara pagal vandenų valdovės personažą Brazilijos mitologijoje, buvo aptiktas iš Pampulha ežere – dirbtiniame vandens telkinyje Brazilijos mieste Belo Horizonte.
Ir nors jaravirusas (Yaravirus brasiliensis) ir nėra antgamtinė undinė, virusas vis dėlto gali pasirodyti toks pats paslaptingas, kaip legendinė vandens nimfa, rašo „Science Alert“.
Taip yra todėl, kad virusas yra „nauja amebų viruso atšaka, pasižyminti mįslinga kilme ir filogenija“, – pranešime spaudai skelbia tyrėjų komanda.
Du vyresnieji tos komandos nariai – virusologai Bernardas La Scola iš Aix-Marselio universiteto Prancūzijoje ir Jônatas S. Abrahão iš Brazilijos Federalinio Minas Geraiso universiteto tikrai turėtų gerai žinoti, apie ką jie kalba: prieš dvejus metus pora padėjo atrasti dar vieną vandenyje gyvenantį virusą-naujoką: vadinamąjį tupanvirusą – milžiniškąjį virusą, randamą ekstremaliose vandens aplinkose.
Milžiniškieji virusai tokiais vadinami dėl savo didžiulių kapsidžių (baltyminių apvalkalų, į kuriuos sutalpinti virionai – viruso dalelės).
Šios daug didesniosios virusinės formos buvo atrastos tik šiame amžiuje, tačiau jos žinomos ne tik dėl savo dydžio. Jie taip pat turi sudėtingesnius genomus, kurie suteikia galimybę sintetinti baltymus, tad ir atlikti tokius veiksmus kaip DNR taisymą, DNR replikaciją, transkripciją ir vertimą.
Prieš B. La Scola’os ir J.S. Abraho atradimą buvo manoma, kad virusai negali daryti tokių dalykų – nes buvo laikomi santykinai inertiškomis negyvomis būtybėmis, sugebančios tik užkrėsti savo šeimininkus-nešiotojus.
Dabar žinome, kad virusai yra daug sudėtingesni, nei kadaise buvo tikima – ir pastaraisiais metais mokslininkai atrado naujų rūšių virusus, kurie meta iššūkį mūsų suvokimui apie tai, kaip virusai gali plisti ir funkcionuoti.
Jaravirusas
Naujai atrastas jaravirusas neatrodo kaip milžiniškas virusas – jis sudarytas iš mažų 80 nm dydžio dalelių. Tačiau jo genomas – unikalus.
„Buvo pastebėta, kad dauguma žinomų amebų virusų turi daug savybių, kurios galiausiai paskatino autorius juos suskirstyti į bendras evoliucijos grupes“, – rašoma pranešime.
„Priešingai nei stebima kituose izoliuotuose amebų virusuose, jararavirus nepasižymi didelėmis / milžiniškomis dalelėmis ir sudėtingu genomu, bet pasižymi nemažai anksčiau neaprašytų genų“.
Savo tyrimuose mokslininkai nustatė, kad daugiau nei 90 procentų jaraviruso genų anksčiau nebuvo niekur aprašyti, tad sudarantys vadinamuosius našlaičių genus (dar žinomus kaip ORFans. Žodžių žaismas: anglų kalboje našlaitis yra „orphan“).
Tik šeši iš iki tol rastų genų buvo panašūs į žinomus virusinius genus, užfiksuotus viešosiose mokslinėse duomenų bazėse – bet paieška, atlikta tarp daugiau nei 8500 viešai prieinamų metagenomų, nepadėjo sužinoti, kam jaravirusas gali būti artimas.
„Naudojantis standartiniais protokolais, mūsų pirmoji genetinė analizė negalėjo rasti atpažįstamų kapsidžių ar kitų klasikinių virusų genų sekų“ – aiškina tyrėjai. – Pagal dabartinius metagenominius virusų aptikimo protokolus, jaravirusas net nebūtų pripažintas virusiniu agentu“.
Dėl to, kuo iš tikrųjų yra jaravirusas, mokslininkai kol kas gali tik spėlioti – tačiau jie siūlo versiją, kad tai gali būti pirmasis atskiras nežinomos grupės amebų viruso – arba galbūt tolimo tipo milžiniško viruso, kuris kažkodėl išsivystė į redukuotą formą – atvejis.
Bet kuriuo atveju – akivaizdu, kad dar turime daug ką išsiaiškinti, sako tyrėjai.
„Nežinomų baltymų, sudarančių jaraviruso daleles, kiekis atspindi virusų pasaulyje egzistuojančią įvairovę – ir tai, kiek naujų virusų genomų dar reikia atrasti“, – daro išvadą mokslininkai.
Tyrimo išvados pateikiamos „BioRxiv“.
