Beveik nuo pat pandemijos pradžios buvo abejojama oficialios mirčių nuo COVID-19 statistikos tikslumu. Ligos skeptikų teigimu, į duomenis įtraukta daug žmonių, kurie mirė „sirgdami COVID-19, bet ne nuo COVID-19“ – skeptikai atkreipia dėmesį į tuos atvejus, kai asmenys mirė dėl kitų priežasčių, bet buvo įtraukti į COVID-19 statistiką. Reikia atsižvelgti ir į žmonių, mirusių namuose, kai testavimas dar nebuvo plačiai prieinamas, skaičių. Taip pat svarbu paminėti asmenis, mirusius tose šalyse, kur nebuvo galimybės testuotis ir kur itin daug žmonių gyvena kaimuose – bei tuos, kurie mirė dar pačioje pandemijos pradžioje, kai gydytojai dar neturėjo pakankamai informacijos, kad gebėtų nustatyti, ar sergančiajam gresia mirtis.
Siekdami ištirti šią problemą, epidemiologai nagrinėjo, kiek miestuose ir šalyse per didžiąsias pandemijos bangas buvo užfiksuota „perteklinių mirčių“ – t.y. mirčių, kurios per tam tikrą laikotarpį viršija vidutinį bazinį mirtingumo lygį. Šiam tyrimui susibūrė daugiau nei 100 tyrėjų. Jų išvados, paskelbtos žurnale „The Lancet“, gana niūrios: COVID-19 iki 2021 m. pabaigos tiesiogiai ir netiesiogiai pražudė 18,2 mln. žmonių ir tapo viena didžiausių nelaimių visoje istorijoje. Visa tai įvyko dar prieš pajaučiant omikron bangos poveikį.
„Suprasti tikrąjį pandemijos sukeltų mirčių skaičių yra gyvybiškai svarbu – tik tada bus galima priimti reikiamus su visuomenės sveikata susijusius sprendimus“, – pareiškime teigė pagrindinis autorius dr. Haidongas Wangas iš Amerikos sveikatos metrikų ir vertinimo instituto.
Pirmosios pandemijos bangos metu, kai dar buvo sunku atlikti viruso tyrimus, dėl perteklinių mirčių skaičiaus statistikos duomenys atrodė gerokai grėsmingiau, nei oficialieji COVID-19 mirčių duomenys. Neištirtų mirusiųjų skaičius gerokai viršijo asmenų, mirusių nuo kitų priežasčių, tačiau taip pat sirgusių ir lengva COVID-19 forma, skaičių. Pastaruoju atveju asmenų mirties liudijime būdavo įrašytas ir sirgimas COVID-19.
Išaugus testavimo apimtims, turtingesnėse šalyse šie du rodikliai ėmė vis labiau susilyginti. Tačiau Pietų Azijoje ir užsachario Afrikoje mirtingumas gerokai viršijo ankstesnių metų rodiklius – o tai menkai atsispindi oficialiose COVID-19 mirčių ataskaitose.
Nors anksčiau ir buvo įtariamas, tyrimo metu atskleistas neatitikimo mastas šokiruoja. „Nors visame pasaulyje nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. pranešta apie 5,94 mln. mirčių nuo COVID-19, mūsų vertinimu, per šį laikotarpį dėl COVID-19 pandemijos pasaulyje mirė 18,2 mln. žmonių“, – rašoma tyrime.
Iš jų 4,1 mln. mirčių užfiksuotos Indijoje – nors oficialiai ten užregistruoti buvo tik 490 000 atvejų; 1,1 mln. Rusijoje (užregistruota tik 670 000) ir po 800 000 Meksikoje bei Brazilijoje. Nors Jungtinėse Amerikos Valstijose perteklinių mirčių užfiksuota šiek tiek daugiau nei Rusijoje, trys ketvirtadaliai jų buvo įrašytos oficialiuose duomenyse. Skaičiuojant, kiek mirčių tenka vienam gyventojui, pastebėta, kad Rusijoje mirtingumas buvo beveik dvigubai didesnis nei JAV (Rusijoje 375 mirtys 100 000 gyventojų, o JAV – 179 mirtys 100 000 gyventojų). Anduose situacija dar prastesnė – jie dėl ligos neteko 512 žmonių 100 000 gyventojų – arba 0,5 proc. gyventojų.
Atotrūkis tarp oficialių duomenų ir perteklinių mirčių proporcingai didžiausias užsachario Afrikoje – mirčių perteklius ten net 14 kartų didesnis nei rodo oficialūs duomenys. Apie siaubingą Indijos mirtingumo perviršį buvo rašyta ir anksčiau, tačiau Afrikai skirta daug mažiau dėmesio.
Žinoma, kai kurie neišvengiamai kaltina ne pačią ligą, o valdžios institucijų atsaką – ypač karantino įvedimą ar skiepijimąsi. Tačiau autoriai įrodo, kad šalyse, kuriose, siekiant kad virusas neišplistų visos veiklos buvo sustabdytos pakankamai greitai, perteklinių mirčių buvo ne tiek daug. Kai kuriose šalyse – pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje – sustabdžius visas veiklas, mirė mažiau žmonių nei atitinkamais ankstesnių metų mėnesiais.
Autoriai į tyrimą taip pat neįtraukė laikotarpių, kai dėl stichinių nelaimių (pavyzdžiui, karščio bangos Europoje) mirčių skaičius išaugo.
Nepaisant to, daugelis mirčių, ypač skurdžiausiose šalyse, galėjo būti susijusios su maisto tiekimo ar medicinos sistemų sutrikimais – šios problemos paveikė net ir tuos, kurie patys nebuvo užsikrėtę COVID-19. Autoriai pripažįsta, kad negalėjo apskaičiuoti, koks svarbus buvo šis veiksnys – tik pažymi, kad jis „skirsis priklausomai nuo šalies ir regiono“.
Su aštuoniolika milijonų mirčių COVID-19 visų laikų mirtinų žudikų sąraše vis dar atsilieka nuo raupų, buboninio maro, ispaniškojo gripo ir ŽIV. Tačiau kadangi oficialus COVID-19 mirčių skaičius viršija 6 milijonus, žinome, kad jis ir toliau kils.
Parengta pagal „IFL Science“.
