Maždaug dešimtmetį mokslininkai tyrinėjo konkrečias klausos praradimo ir demencijos sąsajas. Svarbiausiame 2011 m. atliktame tyrime daugiau nei dešimtmetį buvo stebimi keli tūkstančiai žmonių. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad lengvas klausos praradimas per 10 metų padvigubino demencijos išsivystymo riziką, o sunkus klausos praradimas buvo susijęs su penkis kartus didesne rizika susirgti demencija.
Vėlesni tyrimai parodė, kad klausos praradimas ne tik kartais pasireiškia anksčiau nei demencijos simptomai, bet ir gali būti susijęs su spartesniais kognityvinių funkcijų silpnėjimo požymiais. Nors šis ryšys tikrai aiškus, ne toks aiškus yra mechanizmas, siejantis klausos praradimą su kognityvinių funkcijų silpnėjimu.
Viena iš ankstyvųjų hipotezių, pavadinta „bendros priežasties“ hipoteze, teigia, kad tiek klausos praradimas, tiek kognityvinių funkcijų silpnėjimas yra bendrų neurodegeneracinių procesų rezultatas. Tai reiškia, kad bet koks demenciją sukeliantis patologinis procesas progresuoja ir tuo pat metu sukelia kognityvinių funkcijų silpnėjimą bei klausos silpnėjimą.
