Paskendusio lėktuvo ieškoti pasikvietė patyrusį narą iš Elektrėnų Rimantą Griščenką. Jis išnardė visą ežerą, bet lėktuvo nerado. Gal todėl, kad Pirmojo pasaulinio karo lėktuvai buvo dar pusiau mediniai, faneriniais sparnais, medis per tiek laiko supuvo, o variklis nugrimzdo į dumblą, kurio Varnio gelmėse daug. Bet dugne rado kelias to karo bombas, kurios tada buvo rankomis mėtomos iš lėktuvų, tad tikėtina, kad jos iš nukritusio lėktuvo (vėliau jos buvo ištrauktos, perduotos kariškiams ir susprogdintos, bet čia jau kita, ne mažiau įdomi istorija).
Tačiau 2007 m. lapkritį Varnyje rastas daiktas, kurio vertė galimai daug didesnė nei tas lėktuvas su visomis bombomis. Naras R. Griščenka 7 m gylyje, 50 m nuo kranto, rado beveik dumblo pasiglemžtą seną luotą, išskaptuotą iš eglės. Kyšojo jo tik galas. Kelių vyrų pastangomis jis buvo ištrauktas į krantą. Tuomet patyręs naras džiūgavo kaip vaikas: „Čia – mano auksas. Tokio didelio, gerai išsilaikiusio luoto Lietuvoje dar niekas nėra radęs. Kitur esu radęs tik liekanų, o čia štai visas cielas“.
Traukimo operacijoje dalyvavę ANP vyrai, tarp jų istorikas Edmundas Vilkas, išmatavo radinį. Ilgis – 4 m 26 cm, plotis – apie 60 cm, gylis – 39 cm. Luotas buvo pritaikytas žvejybai, nes jo gale išskobtas skyrius, nuo likusio korpuso atitvertas pertvara žuvims ir tinklams laikyti. Naro manymu, luotui buvo me mažiau kaip 200 metų. O gal ir visi 300. „Kitiems gal atrodo, kad čia tik kiek apiręs medžio gabalas, o japonai už tokią archeologinę vertybę siūlo iki 10 tūkstančių eurų“, – tuomet sakė dvidešimties metų nardymo patirtį turintis R. Griščenka.
Radinį ištraukus į dienos šviesą ir apžiūrėjus, buvo svarstoma, ką su juo toliau daryti. Luotą reikia restauruoti, o tam tinkamai pasiruošti. O kol bus ruošiamasi, radinį reikia laikyti pastovios temperatūros vandenyje. Tokio didelio indo, kad luotą galima būtų panardinti, nebuvo ir neaišku, kur galima jį buvo gauti, tad nutarta kol kas luotą panardinti atgal į ežerą. Kol bus tinkamai pasiruošta restauravimui.
Praėjo septyniolika metų. Paieškų iniciatorius E. Leškevičius, tuomet turėjęs daugybę idėjų, net ANP turėti naro etatą ir vertingų radinių nuolat ieškoti ežeruose, kurių gelmėse, kaip pasakojama, yra dar daug, seniai jau nebedirba. Istorija pamiršta, kaip ir itin vertingas ir retas archeologinis radinys Varnio luotas, galintis papuošti bet kokį muziejų. Jis iki šiol užmirštas tebeguli ežero dugne. O tuomet apie jį Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspertas Zenonas Balbonis sakė: „Šalies muziejai turi tik du ar tris luotus, kurie rasti dalimis, o vėliau sulipdyti, restauruoti. Vidiškių luotas unikalus – jis vientisas, nesuiręs“.
