Tačiau katės ne visuomet buvo žudomos. X amžiuje Velse buvo priimti įstatymai, tapę pagrindu taikyti griežtas bausmes už kačių vogimą ir žudymą, kadangi žmonės tuomet suprato kačių vertę – jos apsaugo maisto atsargas nuo graužikų.
Tačiau vėliau religiniai lyderiai ėmė šmeižti kates. Popiežius Grigalius IX teigė, kad naminės katės yra apsėstos velnio, todėl visuomenėje pasklido nusiteikimas prieš kates. Katės buvo nepaklusnios ir skleisdavo triukšmą naktimis, todėl į jas imta žiūrėti įtartinai. Dauguma prietarais tikinčių žmonių ėmė sieti kates su velniu.
Gana didelis skaičius kačių ir jų šeimininkų buvo apkaltinti raganavimu ir nužudyti. Tai vyko tiek prieš juodąjį marą, tiek dar daug metų po jo. Nors tikslus užmuštų kačių skaičius nėra nustatytas, dauguma jų buvo nužudytos dėl to, jog buvo siejamos su velniu. Jau prasidėjus marui žmonės ėmė manyti, kad už tai yra atsakingos katės bei kiti gyvūnai, įskaitant ir šunis, kurie taip pat gaudo žiurkes.
Dauguma raganavimu apkaltintų ir nužudytų žmonių buvo valstietės moterys, kurios laikė kates dėl draugijos. Raganavimu dažniausiai buvo įtariami neturtingi, senyvi bei ekscentriški žmonės. Nuo 1230 iki 1700 metų buvo nužudyta milijonai kačių.
Persekiojimai stipriai sumažino naminių kačių skaičių, dėl to žmonių grūdų atsargos liko neapsaugotos. Tuo metu pirkliai iš Azijos į Europą atsitiktinai atvežė žiurkes su užkrėstomis blusomis. Beveik nebelikus kačių, žiurkės netruko išplisti, platindamos pražūtingąjį marą. Negana to, daug žmonių apsinuodijo dėl žiurkių paliktų išmatų maisto atsargose. Taigi žmonės už kačių naikinimą sumokėjo milžinišką kainą.
Nepaisant to, kad maras išplito dėl kačių trūkumo, žmonės jas žudė dar maždaug 300 metų. Taigi europiečiai buvo pažeidžiami, kuomet maras vėl užklupo XVII amžiuje.
Nors kačių žudymai nebuvo vienintelė maro išplitimo priežastis, ji buvo viena iš pagrindinių. Tokie istoriniai įvykiai tik dar kartą patvirtina gyvūnų svarbą mūsų ekosistemoje.
Šaltinis: Metaphoricalplatypus.com
