Šio meno esmė yra ne paslėpti įtrūkimus ar sutrūkimus, o pabrėžti senovinio indo istoriją juos išryškinant. Kintsugi būdu sutaisytas indas tampa dar gražesniu nei prieš jam sutrūkstant, taip jam suteikiant antrą gyvenimą.
Kintsugi menas atsirado dar XV amžiuje. Anot legendos, viskas prasidėjo, kai japonų šiogūnas Ashikaga Yoshimasa nusiuntė sutrūkusį arbatos dubenėlį atgal į Kiniją – tam, kad šis būtų sutaisytas. Kai A. Yoshimasai buvo grąžintas sutaisytas indas, jis liko nepatenkintas galutiniu rezultatu, mat įtrūkimai buvo sukabinti su bjauriai atrodančiomis metalinėmis kabėmis. Tai paskatino A. Yoshimasa ieškoti vietinių meistrų, kurie ne tik sutaisytų jo dubenėlį, bet ir paverstų jį maloniu akiai.
Taip būdu gimė kintsugi.
Nuo pat atsiradimo pradžios kintsugi buvo veikiamas vyraujančių filosofinių idėjų. Ši praktika yra susijusi su japonų filosofija „wabi-sabi“, kuri skatina įžvelgti grožį netobulume. Taisymo metodas taip pat gimė iš japonų filosofijos „mottainai“, kuri išreiškia gailestį nereikalingiems ar švaistomiems daiktams – taip pat iš „mushin“, kuri skatina priimti pokyčius.
Iš esmės yra 3 pagrindiniai kintsugi stiliai: įtrūkimo, gabaliuko ir jungties metodas. Nors kiekvienu atveju yra naudojama aukso spalvos epoksidinė medžiaga, kiekvienas metodas yra skirtingas. Objektai, sutaisyti įtrūkimo metodu, yra taisomi naudojant minimalų lako kiekį, o daiktai, atkurti gabaliuko metodu, turi vien iš epoksidinės medžiagos pagamintus naujus intarpus. Galiausiai – daiktai, sutaisyti jungties metodu, turi panašios formos gabaliukų, įklijuotų iš kitų daiktų – dėl ko iš esmės sujungiami du sutrūkę daiktai ir gaunamas vienas naujas objektas.
Šiandien šią tradiciją palaiko įvairūs meistrai tiek iš Japonijos, tiek iš viso pasaulio. Pavyzdžiui, šią meno sritį į savo darbus inkorporuoja anglų siuvinėjimo ekspertė Charlotte Bailey, japonų menininkas Tomomi Kamoshita bei P. Korėjos menininkas Yee Sookyungas.
