Paprasčiausia, savaip efektyvi išeitis – trenkti išsidirbinėjantį žaislą į sieną ir įsigyti seną, gerą mygtukinį su styrančia antena ir neužmušama baterija. Kitas variantas: jei nesi IT žinovas, tapk juo ir tapsi visaverčiu išmaniojo telefono naudotoju.
Tačiau telekomunikacijų specialistai teigia, kad galima apsieiti be šių kraštutinumų, nors pripažįsta, jog technologijos naujovėms imlūs lietuviai griebte griebia išmaniuosius telefonus ir tik po to galvoja, ką veikti su brangiais žaislais.
Vos prieš trejus, dvejus metus buvę prabangos ir išskirtinumo ženklu, išmanieji telefonai liečiamu ekranu dabar tapo įprasta jauno ir vidutinio amžiaus lietuvio kasdienybės detale. Įprasta, bet anaiptol ne paprasta. Mobiliojo ryšio operatoriai iš kailio neriasi siūlydami būtent išmaniuosius telefonus, po to salonuose nusidriekia eilutė (dažniausiai vyresnio amžiaus žmonių) prie konsultantų, kurie kantriai bando išaiškinti, kaip tais protingais žaislais naudotis.
Telekomunikacijų bendrovės „Omnitel“ išorinės komunikacijos vadybininkas Tadas Jackus teigė, jog kelerius pastaruosius metus išmanieji telefonai sudaro daugiau nei pusę visų „Omnitel“ parduodamų telefonų, taigi jų naudotojų skaičius stipriai didėja.
Moko naudotis telefonais
„Pirmąkart išmanųjį telefoną įsigijusiam žmogui kartais reikia priprasti prie kitokio meniu valdymo ir meniu punktų išdėstymo, kuomet gali prireikti laiko surasti norimą funkciją. Būtent dėl patarimų, paaiškinimų, kaip naudotis, ką reiškia vienas ar kitas nustatymas, pradedantieji išmaniųjų naudotojai dažniausiai kreipiasi į mūsų konsultantus“ – sakė T. Jackus.
Siekdami įsiūlyti kuo daugiau išmaniųjų telefonų, mobiliojo ryšio operatoriai įvairiais būdais parengia nelabai išmanų vartotoją užmegzti jei ne glaudžius, tai nors draugiškus santykius su už žmogų daugiau išmanančia technika.
„Bitė GSM“ net įsteigė išmaniųjų telefonų mokyklėlę, tokį lyg ir visuomeninį modernių ryšių technologijos universitetą nebaigusiems net šios srities pradžiamokslio. „Omnitel“ konsultuoja klientus internetu ir gyvai, salonuose.
Vis tik naujųjų telefonų, ypač pigesnių modelių, gamintojai kartais persistengia (ar nepakankamai pasistengia), prikimšdami funkcijų, kurios išaugusiam iš paauglystės arba nealpstančiam dėl IT naujovių vartotojui nebūtinos.
Tuomet tarp vartotojo ir telefono nepavyksta užmegzti net normalių diplomatinių santykių, jie tampa priešais.
Kaunietė Ligita Paulauskienė išmanųjį „Samsung“ įsigijo prieš dvejus metus ir labai puikavosi, nes tokie prietaisai viduriniojo sluoksnio vartotojų rankose dar nebuvo įprastas dalykas.
Išsiuntė 40 žinučių
Mobiliojo ryšio technikos stebuklu ji džiaugėsi dvi dienas. Telefonas „sugalvojo“ pats išsiųsti 40 žinučių be jokio teksto tam pačiam, adresyne pirmuoju numeriu įrašytam abonentui. Tas abonentas buvo verslininkas, tuo metu vadovavęs susirinkimui. Kelios dešimtys viena po kitos pypsinčios žinutės svarbaus pasitarimo metu jam nepatiko. Verslininkas paprašė L. Paulauskienės ištrinti jo vardą ir numerį iš adresyno ir daigiau nebekvietė į pasimatymus.
Todėl, kai savivaliaujantis telefonas netyčia įkrito į klozetą ir ant jo buvo nuleistas vanduo, moteris jo net nenešė į saloną pataisyti.
Vilnietis statybininkas Linas Banevičius, pasidavęs reklaminiams gundymams, neseniai įsigijo „Huawei“ tikėdamasis, kad jį valdyti nebus sudėtinga, nes nebrangiame kiniškame prietaise neturėtų būti prikimšta daug programinių „žaislų“.
Supyko žmona ir viršininkas
Telefonas iš tiesų yra kiniškai santūrus, bet turintis ir subtilų humoro jausmą. Maždaug po mėnesio jis ėmė krėsti tokį pokštą: jai kas nors skambina, kartais ant ekrano iš karto iššoka lentelė su paruoštomis žinutėmis: „Aš vairuoju, negaliu kalbėti“, „Aš konferencijoje“, „Negaliu kalbėti, paskambinsiu vėliau“. Kitaip tariant, telefonas siūlo skambinantįjį mandagiai pasiųsti į tam tikrą vietą.
„Braukyk ekraną kiek nori, lentelė neišnyksta ir galop telefonas nusiunčia kurią nors iš jo siūlomų žinučių. Turėjau ilgai aiškintis su žmona, kai ji kartą paskambino ir gavo žinutę, esą aš vairuoju, negaliu kalbėti. O juk aš nevairuoju, vairuotojo pažymėjimo neturiu. Žmona užkūrė pirtį, esą aš girtas buvau, rašinėjau nesąmones“, – guodėsi klastingojo telefono savininkas.
Nedaug trūko, kad statybininkas prarastų darbą. Skubiu reikalu paskambino viršininkas, telefonas kaip tyčia išmetė „siuntimo į vieną vietą“ parinktį. Viršininkas gavo žinutę „Aš konferencijoje“ ir įsiuto, ištrinko galvą savo pavaldiniui: „Kokioje, po velnių, konferencijoje, juk tave namo mūryti išsiunčiau!“ – pyko viršininkas.
Kita kinų mobiliojo ryšio stebuklo išdaiga – netikėtai užsiblokuoti, taip būna ir įeinančio skambučio metu. Tada neveikia ne tik liečiamieji, net ir mechaniniai mygtukai. Vienintelis būdas atgaivinti komos ištiktą ar nutildyti be paliovos klykiantį telefoną – išlupti lauk bateriją ir perkrauti aparatą. Išeitis paprasta, bet labai nepatogu, jei tai nutinka, pavyzdžiui, einant gatve.
Kartą L. Banevičiui į namus vidurnaktį ėmė skambinti kažkoks numerį supainiojęs naktibalda ir kaip tyčia telefono valdymas užstrigo. Kol iš miegų pakirdęs vyriškis atkrapštė dangtelį, išėmė bateriją, žmona jau gėrė valerijono lašus, klykė triukšmo pažadinti vaikai.
L. Banevičius savo „Huawei“ vadina panašiai skambančiu negražiu rusišku žodžiu, bet neprisiruošia nunešti jo taisyti. Tiesiog perdėjo kortelę į senutę, dar monofoniniu signalu skambančią mygtukinę „Nokia“.
Prie naujovių priprantama
„Omnitel“ vadybininkas T. Jackus pripažino, kad neišmaniose rankose atsidūręs išmanus telefonas gali pridaryti problemų.
„Kartais žmonės parsisiunčia programėlių, kurių nenaudoja, tačiau kurios gali veikti tyliuoju režimu – automatiškai prisijungia prie interneto, naudoja baterijos resursus ir operatyviąją atmintį, todėl telefonas pradeda strigti. Tačiau šis klausimas taip pat labai lengvai išsprendžiamas pasitarus su mūsų specialistais“, – aiškino T. Jackus.
Jo manymu, perprasti išmaniojo telefono „sielą“ ne sudėtingiau, kaip priprasti prie naujo modelio automobilio.
„Bitės GSM“ atstovė ryšiams su visuomene Raminta Rimkienė taip pat nemano, kad norint tinkamai naudotis mobiliojo ryšio naujovėmis reikia būti IT specialistu. Jos teigimu, baimė, kad telefonas pats atsisiųs ir įdiegs mokamas programas, už kurias teks brangiai mokėti, nėra pagrįsta.
„Programėlės dažniausiai yra siunčiamos per tam skirtas parduotuves, tam būtinai reikalingas vartotojo patvirtinimas, ypač jei jos yra mokamos. Todėl atsitiktinio arba nesąmoningo parsisiuntimo galimybė yra labai maža“, – tikino R. Rimkienė
Ji priminė, kad „Bitė“ teikia nemokamą išlaidų kontrolės paslaugą. Su šia paslauga vartotojai gali nustatyti mėnesio sumą, kurią skiria mobiliosioms paslaugoms, ir jos neviršyti.
„Išlaidų kontrolė“, realiu laiku žino, kiek procentų numatytos sąskaitos pasiekta, informuoja apie tai arba gali net apriboti paslaugų naudojimą. Tokiu būdu vartotojas apsaugomas nuo galimos gudraujančio telefono savivalės ir vaikų, kurie pastvėrę aparatą gali „prižaisti“ didelę sąskaitą.
Mobiliojo ryšio paslaugų salonuose seniai dirbantys specialistai prisiminė, kad prieš dešimtmetį, prasidėjus masiniam mobiliųjų telefonų bumui, dabar paprasti, net primityvūs aparatai ne tik vyresnio amžiaus vartotojams atrodė sudėtingas mechanizmas.
Supykę vartotojai nešė į salonus pirmuosius sumažėjusius telefonus be išorinės antenos ir aiškino, kad atsiliepus į skambutį negirdi pašnekovo. Dažnu atveju paaiškėdavo, kad žmonės bandydavo kalbėti su aparato „nugara“, arba laikydami telefoną apverstą.
