„Sukčiavimo telefonu mastai ir skambučių kiekiai netoleruojami. Norime užtikrinti žmonių saugumą ir manome, kad išankstinio mokėjimo kortelių pirkėjų registracija žymiai sumažintų tokių skambučių, būtų ne taip lengva rasti patiklių žmonių“, – sakė įmonės „Bitė Lietuva“ generalinis direktorius Chrisas Robbinsas.
„Policija remia iniciatyvas, susijusias su išankstinio mokėjimo kortelių registracija. Policijos pareigūnai galėtų lengviau kaupti duomenis ir operatyviau atlikti tyrimus, kuriuose reikia nustatyti skambinančio asmens tapatybę“, – teigė Policijos departamento atstovas Ramūnas Matonis.
Išankstinio apmokėjimo SIM kortelės pirmą kartą – 1995 m. pasirodė Portugalijoje. Šiuo metu du trečdaliai visų pasaulio telefonų veikia būtent su išankstinio apmokėjimo kortelėmis. Tai patogu, dažnai yra pigiau, žmogus pats kontroliuoja, kiek išleidžia.
Tačiau be jokio dokumento, už grynuosius pinigus parduodamos ir taip pat paprastai papildomos išankstinio apmokėjimo kortelės tapo puikiomis nusikaltėlių, teroristų, sukčių pagalbininkėmis. Todėl vis daugiau šalių įveda privalomą tokių kortelių registraciją.
Ji privaloma Australijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Japonijoje, Norvegijoje, Slovakijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Šveicarijoje, Singapūre, Graikijoje. Tokių šalių skaičius nuolat auga.
Ką registracija reiškia sąžiningam vartotojui? Tai, kad įsigydamas naują išankstinio apmokėjimo telefono SIM kortelę jis turės pasiimti dokumentą ir sugaišti kelias minutes, kol bus įvesti duomenys ir naujas telefono numeris priskirtas būtent jam.
Ką registracija reiškia sukčiui? Kiekvienas telefono numeris, iš kurio skambinama, turės realų savininką, tad policija galės atsekti sukčiaus kortelės pirkėją.
Ką registracija reiškia operatoriams? Daug kur pasaulyje – nieko. Lietuvoje operatoriai įpratę išankstinio apmokėjimo korteles dalyti lyg saldainius. Dažnai nemokamai studentams (moksleiviams, renginių dalyviams ir t. t.) duodami ne tik numeriai, tačiau jų sąskaitoje jau būna keli litai skambučiams.
Spėtume, kad tai labai padeda ataskaitose parodyti, jog vieno ar kito operatoriaus vartotojų skaičius auga lyg ant mielių. Vaikai kaitalioja savo telefono numerius greičiau, negu tėvai spėja juos užsirašyti, o ką daro sukčiai, skaitome kas dieną.
Taigi, operatoriams verslo modelį tektų keisti, o vartotojai tokias korteles irgi turėtų pirkti jų salonuose. Gal patogumo mažiau, tačiau pasiskųskite tuo žmogui, kurio bobutė kažkam atidavė gyvenimo santaupas.
Asmens duomenų saugojimo paranojikai tokius pokyčius, aišku, sutiktų peiliais. Vien registracija netaptų panacėja, tačiau pasitelkus dar ir kitus kovos su telefoniniais sukčiais būdus, šių nusikaltimų skaičių būtų galima sumažinti iki minimumo. Viena pagrindinių priemonių – aktyvesnis žmonių švietimas ir socialinė reklama.
Dar ir dar kartą primename:
Kalbėdami telefonu niekada niekam neteikite savo asmeninių duomenų. Nesvarbu, ar manote, kad kalbate su savo banku, pasaulio saugumo viršininku ar Lietuvos prezidente – prašyti telefonu pasakyti savo prisijungimo prie elektroninės bankininkystės slaptažodžių, sąskaitų numerių, savo ar artimųjų asmens kodų neturi teisės niekas.
Jokia oficiali įstaiga niekuomet telefonu nereikalauja jokių asmens duomenų, niekuomet neskubina ir negąsdina.
Suprantama, kad jei anūkas užsiima kontrabanda, jo bobulė, sulaukusi grasinimų telefonu iš „mokesčių inspekcijos“, dažnai pameta galvą. Todėl ypač svarbu apie tai kalbėti šeimoje, išaiškinti seniems, telefoninės teisės laikais gyvenusiems žmonėms, naiviems vaikams. Gerai būtų ir šiaip nedaryti to, ko patys bijote, bet tai jau iš fantastikos srities.
Aišku, labai padėtų ir mobiliojo ryšio blokavimas įkalinimo įstaigose bei griežtesnė daiktų, patenkančių į kalėjimus, kontrolė – didžioji dalis telefoninių sukčių yra kaliniai arba neseniai į laisvę išėję asmenys.
