Kad būtų paprasčiau, visą tekstą rašau atsakymų į paprastus klausimus forma. Taigi, kaip pasakytume naudodamiesi televizoriaus valdymo balsu funkcija: „Volume Up“!
Ar paprasta šį televizorių pastatyti?
Taip. Užnešti jo į trečią aukštą vienas žmogus niekaip nesugebės – dėžė tiesiog neapglėbiama, tačiau namie išpakavau, surinkau, sujungiau ir pastačiau jį į numatytą vietą vienas. Ant įpakavimo gana aiškiai nurodyta, kaip galima saugiai prie atramos prisukti koją naudojant įpakavimo medžiagas.
Jau surinktą pakelti ir pastatyti ant spintelės labiau baisu, negu sunku. 65 colių įstrižainė reiškia, kad televizoriaus plotis yra beveik 1,5 metro, tad apglėbęs jį ant ekrano palieki ryškų pilvo atspaudą. Užtat labai paprastai prisukama kojytė gerokai stabilesnė už anksčiau išbandytų senesnių modelių, tad šį sykį net nepririšau – pastačiau labai patikimai.
Pats ekranas atrodo kiek storesnis, negu gali pasirodyti, tačiau tikrai labai plonas. Matyt, pastorėjimą nulemia LED apšvietimas, pritaikytas lenktajam ekranui, ir įdiegta pritemdymo technologija.
Ilgiausiai truko valyti pilvo atspaudą nuo ekrano, tad rekomenduočiau net karštyje nesurinkinėti jo iki pusės nusirengus.
Ar paprasta prijungti?
Ar kas dar prisimenate pirmuosius plazminius „Pioneer“ ekranus? Jie turėjo atskirą dėžutę, kurioje buvo visos „smegenys“. Šis „Samsung“ modelis pagamintas analogiškai – į patį ekraną jungiami tik srovės laidas ir specialus laidas, kuriuo prijungiamas televizoriaus „smegenų“ modulis.
Paprastas ir genialus sprendimas, išvaduojantis mus nuo kančių, kur slėpti krūvą prie šiuolaikinio televizoriaus jungiamų laidų. Interneto laidas, visos HDMI jungtys DVD grotuvui, kompiuteriui ir t.t., palydovinė bei lauko antenos, trys USB lizdai (vienas jų – USB 3.0) išorinėms laikmenoms su filmais, muzika ar nuotraukomis, garso, ausinių lizdai – viskas įrengta atskirame modulyje.
Todėl pakabinus ekraną ant sienos, tereikia slėpti du laidus ir jokie kiti ore nebekabės – atskiras modulis atrodo estetiškai ir puikiai gali būti paslėptas spintelėje prie visos kitos aparatūros. Prie jo jungiamas nuotolinio valdymo pulto imtuvas – mažas diskelis gali būti padėtas kur nors aukščiau, kad būtų užtikrintas puikus ryšys.
Sujungus laidus viskas vyko tiesiog intuityviai vadovaujantis nuorodomis ekrane, tad prijungti televizorių labai paprasta.
Ar paprasta naudotis?
Ir taip, ir ne. Prie televizoriaus pridėti du nuotolinio valdymo pultai – labai patogus išmanusis, turintis ir „oro pelės“ funkciją, ir paprastas, kuriame daugiau aiškių mygtukų. Televizorių galima valdyti gestais ir balsu. Sumontuota vaizdo kamera, kurią galima paslėpti korpuse (jei paranojiškai bijote, kad kas nors gali per ją jus stebėti), vaizdą rodo išties kokybiškai, tiesa, jis šiek tiek vėluoja, tad numatyta veidrodžio funkcija naudotis nepatogu. Bet kaip visas tas valdymas veikia praktiškai?
Mėginimai valdyti televizorių gestais buvo nesėkmingi. Gal mano butas per mažas, gal kampas neteisingas, tačiau tie keli kartai, kai televizorius mėgino sureaguoti į valdymą ranka, buvo visai atsitiktiniai. Gali mojuoti ranka prieš ekraną iki išpils prakaitas, ir nieko, tačiau kai eidamas pro šalį keli ranką su sumuštiniu prie burnos, jis staiga nubunda ir nutaria, kad ėmiausi valdymo.
Valdymas balsu veikė puikiai. Malonu, kad kalbant angliškai televizorius suprato net prastoką lietuvišką akcentą. Deja, vis dar nesuprantu, kokia nauda iš tokio valdymo?
Labiausiai patiko išmanusis nuotolinio valdymo pultas. Svarbiausias patobulinimas – naršant internete, paleidžiant programėles, renkant tekstą jis veikia kaip pelė – ekrane yra šviečiantis taškelis, jį patrauki ant reikiamo programėlės paveikslėlio, paspaudi paleidimą ir įsijungia. Tiesa, šiame pulte trūksta kai kurių mygtukų, tad dažnai tenka ekrane atverti kito nuotolinio pulto vaizdą ir maigyti reikiamus mygtukus.
Reikia gana daug pastangų norint priversti televizorių pradėti koduoti 3D vaizdą (kai jis pats nesupranta, kad tai 3D) ir išjungti subtitrus ar pakeisti kalbą. Tiesa, daug pastangų – tai 10 min. pirmą kartą, o po to jau kur kas greičiau.
Ar nemeluoja reklamos?
Daugeliu atveju – ne. Televizorius veikia tiesiog fantastiškai. Tiek spalvos, tiek vaizdo koregavimo funkcijos nepalieka abejonės – transliuojamo vaizdelio geriau parodyti tiesiog neįmanoma.
Deja, per tą laiką taip ir neprisiruošiau pažiūrėti jokių futbolo varžybų, tad nepavyko išbandyti specialaus futbolo režimo, tačiau interneto programėlės, žaidimai, naršyklė, dviejų ekranų funkcija, analoginis ir skaitmeninis imtuvai ir „Full HD“ vaizdo kokybės gerinimas pritaikant jį 4K raiškos ekranui, veikė be priekaištų.
Netgi žiūrint 720p raiškos turinį, kurio kokybė išties gerokai žemesnė už 4K, ekranas atrodė lyg gyvas – iš arti rodomi veidai buvo net gąsdinamai raiškūs.
Sritis, kai šis televizorius išties suspindi, tai 3D filmų atkūrimas. Čia milžiniškas ekranas pasiteisina su kaupu – filme „Gravitacija“ žiūrėti į kosmose besivartančią Sandrą Bullock buvo įspūdingiau negu kino teatre, o ir 3D efekto kokybė pasirodė geresnė už gaunamą ten. Bent jau akys pavargdavo mažiau, o mirgėjimo faktiškai nebuvo justi.
Šiuo atveju didžiausias trūkumas buvo, kad prie televizoriaus gavau tik dvejus akinius, o tai sukėlė tam tikrą trintį tarp dviejų vaikų.
O štai apie lenktojo ekrano privalumus ir 4K raiškos turinį pakalbėsime… dabar.
Ar vertas tokios kainos?
Klausimas, aišku, įdomus. Norėtųsi iškart atsakyti „taip“ – 4K raiška, 65 colių ekranas, naujausios technologijos ir viskas perpus pigiau negu prieš metus!
Kai gavau jį išbandyti, televizorius buvo įvertintas 14 200 litų, o jau po dviejų savaičių parduotuvėje mačiau 12 600 litų kainą. Kiekvienam potencialiam pirkėjui tai lyg ir įspėjimas – neskubėk, gal dar atpigs.
Tačiau tokia kaina pagal siūlomas galimybes neatrodo fantastinė. Aišku, neužmirškime, kad ir potencialus 65 colių televizoriaus pirkėjas turi turėti gana didelį namą (apie jausmus žiūrint televizorių nedideliame kambary dar parašysiu prie trūkumų).
Dar neseniai tiek būtume mokėję už 4K „Sony“ televizorių su 55 colių įstrižainės plokščiuoju ekranu (dabar jo kaina kiek mažesnė negu 10 tūkst.). Analogiškų savybių tik plokščiasis 65 colių įstrižainės „Samsung“ kainuoja 2000 litų pigiau negu lenktasis. O jei vietoj 4K imsime tiesiog „Full HD“ sutaupysime apie 5 tūkst. litų.
Taigi, ar verta tiek mokėti už lenktąjį ekraną? Jei žiūrite tik filmus tamsiame kambary, švelniai lenktas vaizdas sukuria kino teatro efektą. Dar maloniau prie ekrano prijungti kompiuterį ir naudotis juo kaip milžinišku monitoriumi – 4K raiškos vaizdas kokybiškas, o visą regos lauką užimantis darbalaukis išties atrodo įspūdingai.
Žiūrint televiziją ir apskritai 90 proc. realaus naudojimo laiko, lenktasis ekranas suteikia tik keistesnius ant jo krintančios šviesos nuo lango atspindžius ir gana nemaloniai platina jus pačius, kai jame atsispindite.
Ar jau reikia pirkti 4K raiškos televizorių? Jei gyvenate Lietuvoje ir planuojate po 4 metų pirkti naujesnį televizoriaus modelį – ne. Kol kas 4K raiška transliacijų nevykdo nė viena pasaulio televizija, galima įsigyti tik vieną kitą filmą diske. Tiesa, „YouTube“ turi sudėjusi kelis tokios raiškos klipus, juos žiūrėti tikrai gražu, bet ar dažnai leidžiame laiką stebėdami gražius Indijos vaizdus ar labai gražiai žiovaujantį tigrą?
„Samsung“ siūlo įsigyti ir žiūrėti 4K raiška filmuotų Vienos operos spektaklių. Tai nėra nemokama, o ir labai aiškiai matyti apkūnokus smarkiai nugrimuotus dainininkus nėra taip jau įdomu.
Užsienyje, kur yra galimybė tapti „Netflix“ abonentu, galima matyti vieną kitą 4K raiškos filmą, įsigijusiems “Sony“ 4K televizorių ir itin brangų grotuvą leidžia mokamai prisijungti prie jų 4K filmų nuomos, tačiau net ten – tik apie 200 filmų.
Jokių abejonių – 4K tikrai taps standartu. Tačiau dar netapo. Aišku, galime mokėti už tikrai puikiai veikiantį „Full HD“ vaizdo gerinimą ir sakyti, kad perkame televizorių ateičiai. Net pasikeitus standartams nereikės keisti jo ekrano – pakaks įsigyti kitą „smegenų“ dėžutę. Jei mąstote taip ir jau dabar namie numatėte tiek vietos, pirkti apsimoka.
Ar apsaugotas nuo vagių?
Nepastebimai išsinešti įsidėjus į kišenę jo tikrai nepavyks. O jei išvykdami neišjungsite, bet paliksite nuolat besisukantį Conchitos Wurst pasirodymą, tikras lietuviškas heteroseksualus vagis, išvydęs prieš save padažyto barzdoto milžino veidą, gali ir nualpti. Žodžiu, žiūrėkite mano pristatymo vaizdą – ten viskas paaiškinta.
Ar pastebėjau trūkumų?
Labai akivaizdžių ir erzinančių išties nepastebėjau, tačiau dėl kelių dalykų privalau įspėti.
1. Jei žiūrėsite televizorių mažesniu nei 8 metrų atstumu, mūsiškės SD raiškos televizijos neišgelbės net skaitmeninė transliacija. Ekrane veikia didžiuliai blynai su skylėmis akių ir burnų vietose. Kadangi dažnai kamera juda, visi tie didžiuliai blynai blaškosi per visą sieną gerokai trukdydami susikaupti.
Dėl to yra ir pliusų. Žiūrint laidą „Gelbėtojai“ herojų intelekto stoka irgi neatrodo labai ryški. Deja, turinio kokybės nepagerina jokie tobuliausi raiškos filtrai.
2. Atskira „smegenų“ dėžutė labai kaista. Todėl tikrai nepatarčiau jos dėti į spintelę už stiklo ar šalia kitų kaistančių įrenginių. Tai normalu – vis dėlto televizoriaus procesorius gana galingas, jis turi 4 GB vidinę atmintį programėlėms, tad ši dėžutė lyg ir kompiuteris be ventiliatoriaus.
3. Taip ir nepavyko rasti, kaip galima būtų pareguliuoti ausinių garsą. Jis lyg ir nėra labai tylus, tačiau kartais tai būtų visai naudinga. Teko prijungti išorinį stiprintuvą ir reguliuoti garsą jame.
4. Kartais atrodė, kad televizoriaus procesoriui nepakanka galios. Kai kurių 3D filmų garsas atkūrimo metu trūkinėjo, vaizdo persukimo funkcija atsisakė veikti. Aišku, kadangi žiūrėjau MKV formato HSBS 3D failus, gali būti kaltas ir nelabai švarus jų parengimas.
5. Kaip jau ir minėjau, valdymas gestais faktiškai neveikia. Matyt per mažas atstumas nuo ekrano. Įsitikinau, kad būna ir per didelių televizorių. Mano kambariui, kur televizorius nuo žiūrovo stovi 4 metrų atstumu, optimalus būtų 46–55 colių įstrižainės ekranas. Kita vertus, kaip jau minėjau, žiūrėti geros raiškos filmą labai malonu.
6. Ne visus namie džiugina naujas didelis technikos stebuklas, užimantis tiek vietos. Žmona taip ir neįžvelgė jokių jo privalumų, tik skundėsi netvarka (gal kalta sofos dydžio kartoninė dėžė, kurios negalėjau išmesti).
Tai ir viskas
Taigi, trūkumų nedaug. Svarbiausia, kad šį sykį „Samsung“ sėkmingai suderino spalvas ir jos buvo natūralios. Anksčiau šios kompanijos televizoriai būdavo sureguliuoti per ryškiai. Taigi, tai išties geras, ekonomiškas, puikiai greitus judesius ekrane atkuriantis televizorius. Jis atkuria itin kontrastingą (juoda yra absoliučiai juoda) vaizdą.
Kartais net gaila, kad žmogui tenka dar ir valgyti – tikrai nusipirkčiau…
