Knygą „13 protu nesuvokiamų dalykų“ iš anglų kalbos vertė dr. Mikas Vengris, VU Fizikos fakulteto ir Kvantinės elektronikos katedros Lazerinių tyrimų mokymo-mokslo centro vyresnysis mokslo darbuotojas.
Bestseleriu tapusioje knygoje autorius apžvelgia 13 eksperimentų ir idėjų, nelabai derančių prie pripažintų mokslinių tiesų. Tai intriguojanti ir provokuojanti knyga.
Michaelo Brookso interesai neapsiriboja fizika ar tiksliaisiais mokslais. Jį domina tamsioji visatos materija ir tamsioji energija, nežemiškųjų civilizacijų, šaltosios branduolių sintezės galimybė, jam kyla klausimų ir kitokiose srityse – kas yra gyvybė ir kam reikalinga mirtis, kuo nelytinis dauginimasis pranašesnis už lytinį, ar veikia placebas ir homeopatija.
Sudėtingiausius dalykus M.Brooksas aiškina paprastai, tad net su moksliniais tyrimais nesusiję skaitytojai ras iki tol nežinotų faktų ir geriau supras, kas jaudina šiuolaikinius mokslininkus. Savo mintimis M.Brooksas pasidalijo su portalu Bookbag.com.
- Nesakau, kad mokslas veikia būtent taip, bet įsivaizduokite, kad viena iš Jūsų knygoje „13 protu nesuvokiamų dalykų“ aprašytų anomalijų bus patvirtinta, o kita paneigta. Jei Jūs galėtumėte rinktis, kurią anomaliją paaukotumėte, o kuri turėtų būti patvirtinta?
- Norėčiau, kad būtų galutinai paneigtas homeopatijos poveikis. Įtraukęs homeopatiją į knygą, sulaukiau daug kritikos, bet aš nusprendžiau, kad homeopatija nusipelno atskiro skyriaus: juk mokslui jau daugybę metų nesiseka įrodyti, kad ji neveiksminga.
Labai patikimi tyrimai rodo – homeopatija iš tikrųjų pasižymi tam tikru poveikiu, gerokai veiksmingesniu už placebą (tiesa, net ir placebo poveikis tebėra paslaptis, bet jam skirtas kitas skyrius).
Mano galva, taip yra todėl, kad mokslas tiesiog neturi priemonių deramai ištirti šią problemą. Aišku, gal čia išankstinis nusiteikimas, bet aš tiesiog neįsivaizduoju, kokiu būdu tie dešimtis kartų atskiesti tirpalai gali turėti kokį nors medicininį poveikį.
Tačiau labai norėčiau, kad būtų įrodyta, kad šaltoji branduolių sintezė iš tiesų galima. Manau, šaltoji sintezė galėtų pakeisti pasaulį ir aš be galo gerbiu mokslininkus, dirbančius šioje srityje.
Knygoje „13 protu nesuvokiamų dalykų“ papasakojau Melvino Mileso istoriją – jis buvo labai gerbiamas, daugybę straipsnių paskelbęs mokslininkas, bet savo karjerą baigė dirbdamas sandėlininku vien todėl, kad jo viršininkai negalėjo pakęsti jo susidomėjimo šaltąja sinteze.
Tikra gėda, kad taip atsitiko, – norėčiau, kad M.Mileso susidomėjimas šaltąja sinteze ir jo darbas šioje srityje būtų reabilituotas.
- Jei būtumėte rašęs šią knygą prieš šimtą metų, kokias anomalijas ar paslaptis būtumėte į ją įtraukęs? Ir kokios iš jų vienaip ar kitaip išsisprendė?
- Prieš šimtmetį būta neaiškumų dėl Merkurijaus orbitos. Ji buvo kiek kitokia, nei numatė Niutono gravitacijos teorija. Kai Einsteinas paskelbė savo bendrąją reliatyvumo teoriją, ši problema buvo nesunkiai išspręsta. Žinoma, anaiptol ne Merkurijaus orbitos klausimas paskatino Einsteiną sukurti reliatyvumo teoriją, bet ji padėjo įminti ir šią mįslę.
Čia ir slypi visas mokslo grožis – mokslas yra chaotiškas ir nenuspėjamas, ir jei nusprendei išsiaiškinti vieną dalyką, veikiausiai padarysi pažangą spręsdamas visiškai kitą.
- Savo knygoje aptariate šaltąją branduolių sintezę ir homeopatiją, skirdamas šioms temoms po skyrių. Ar nebuvo sunku rašyti šiuos skyrius? Kaip Jums pavyko išvengti pseudomokslo žabangų?
- Rašyti apie homeopatiją buvo iš tikrųjų sunku. Pati savaime ši tema ir net mokslinė literatūra apie homeopatiją perpildyta propagandos, pusiau tiesos ir prietarų – iš abiejų pusių. Buvo nepaprastai sunku nepamesti kelio bandant įveikti šitą tamsų mišką.
Nagrinėti šaltąją branduolių sintezę – daug lengviau dėl dviejų priežasčių. Pirma, dauguma šioje srityje dirbančių žmonių apie ją kalba labai nenoriai, jiems nerūpi karjera, reputacija (tikrai!) ar pinigai.
Jie sako tiesą, neslepia problemų ir viską pasako tiesiai šviesiai.
Antra, jie stengėsi mane apsaugoti nuo į kraštutinumus linkusių šaltosios sintezės fanatikų ir įspėjo, kokių žmonių turėčiau vengti. Sprendžiant iš žiniasklaidos pranešimų ir mokslininkų bendruomenės laikysenos, visi šaltosios sintezės tyrinėtojai tėra nesąmones svaičiojantys bepročiai – bet tai netiesa.
Apstulbau supratęs, kad jų požiūris toks brandus, netgi po to, kaip su jais buvo pasielgta. Iš tikrųjų šioje srityje, spręsdami šaltosios branduolių sintezės anomaliją, dirba daugybė rimtų, viską objektyviai vertinančių mokslininkų.
- Savo knygos įžangoje minite mokslininkus, Nobelio premijos laureatus, nepajėgiančius naudotis liftu. Kaip manote, ar jie galiausiai perprato liftą, ar vis dar kopia laiptais?
- A, tas liftas... Suprantate, liftas veikia, kai gerai uždarai jo duris. Manau, kad galiausiai mokslininkai tai suprato: juk net ir užkietėję teoretikai žino, kad brutali jėga neretai yra geriausias būdas išspręsti sunkiai įveikiamą problemą.
- Rašote ir romanus, kokias knygas Jums labiau patinka rašyti – grožines ar negrožines?
- Daugybę metų rašiau negrožinės literatūros knygas, taigi, rašyti romaną man buvo tikras iššūkis. Bet aš visada mėgau iššūkius.
Parašius knygą – ar ji būtų mokslo populiarinimo, ar romanas – vis tiek apima stiprus pasitenkinimo jausmas!
Kai žmonės sako tau, kad jiems patinka kuri nors tavo knyga, visiškai nesvarbu, ar tu viską išgalvojai, ar nuosekliai gilinaisi į kokią nors temą. Tiek vienas, tiek kitas žanras man teikia didelį pasitenkinimą.
- Apie kokį darbą svajojote vaikystėje?
- Nuo aštuonerių norėjau būti naikintuvo pilotu. Ir ši svajonė ilgai manęs neapleido. Pamenu, šešiolikos ėjau į RAF (Karališkosios oro pajėgos) naujokų priėmimo punktą, ketinau pasiimti paraiškos formų, kad galėčiau įstoti į Oro pajėgas.
Vėliau man patikrino regėjimą ir nustatė, kad netinku dalyvauti reaktyvinių lėktuvų programoje, teko atsisakyti šios minties. Dabar tuo džiaugiuosi, bet dalis manęs vis dar liūdi, kad tada taip lengvai pasidaviau.
- Kas Jus įkvėpė tapti mokslininku?
- Mane įkvėpė ponas Sumneris – fizikos mokytojas vidurinėje mokykloje. Mokiausi blogiausioje bendrojo lavinimo įstaigoje visame Svindone (tiesa, paskui mokykla išsikapstė iš savo bėdų ir tapo viena tų spindinčių naujųjų akademijų), bet turėjau geriausią mokytoją, apie kokį tik galima svajoti. Per jo pamokas viskas atrodydavo neįtikėtinai įdomu, jis darydavo pertraukėles ir leisdavo mums diskutuoti apie dėstomą dalyką ir daryti išvadas. Būtent jam dedikavau savo knygą, o kai išėjo – nusiunčiau egzempliorių.
Kai jis ją gavo, paskambino man ir mudu maloniai šnektelėjome apie mokslą ir švietimą. Pasakysiu atvirai – esu labai susirūpinęs švietimo padėtimi Jungtinėje Karalystėje – pasigilinus apima nemalonus jausmas, kad visa sistema nukreipta prieš mokytojus, kurie nori ne tik mokyti, bet ir įkvėpti savo mokinius.
- Ką šiuo metu skaitote?
- Kaip tik baigiu skaityti Andrew Davidsono „Chimerą“. Tai jaudinanti ir dėmesį prikaustanti knyga – kartais ją skaitydamas kvatoju iš širdies, o kartais šiurpstu iš siaubo. Turiu pripažinti, kad tai viena geriausių mano skaitytų knygų.
- Kokia knyga Jums padarė didžiausią įtaką ir ar turite ją iki šiol savo bibliotekoje?
- Bruce’o Chatwino „The Songlines“. Knygoje persipina faktai ir vaizduotė: Chatwinas domėjosi Australijos aborigenų antropologija ir joje aprašė iš vietinių išgirstas istorijas, savo keliones, jose patirtus nuotykius ir spalvingus ten sutiktus žmones. Knygoje yra visko.
Man rodos, kiekvienas rašytojas svajoja turėti įgūdžių tokiai knygai parašyti. Aš tebeturiu ją savo bibliotekoje. Perskaitau bent kartą per metus, tad jos plonyčiai viršeliai jau gerokai aplankstyti. - Kokie Jūsų artimiausi planai?
- Nesu tikras. Šiuo metu rašau straipsnius žurnalui „New Scientist“, plėtoju naujo romano siužetą ir keletą idėjų negrožinei knygai. Pažiūrėsim...
