Vanduo Marse
Svarbiausių kosmoso naujienų apžvalgą pradėsime nuo kaimyno Marso. Rugsėjį NASA paskelbė, kad mokslininkai turi įrodymų, jog Marse yra tekančio skysto (ir labai sūraus bei stingdančiai šalto) vandens. Jis šiltaisiais mėnesiais teka nuo kraterių ir kanjonų šlaitų, palikdamas tamsius siaurus ruožus.
Mokslininkai nėra tikri, kaip šis vanduo susidaro. Galimos versijos – jis sunkiasi iš požeminio ledo, druskingų sluoksnių arba kondensuojasi iš plonos Marso atmosferos.
Nors šis atradimas dar nėra įrodymas, kad Marse kada nors egzistavo ar net šiuo metu egzistuoja gyvybė, jis sustiprina viltis, kad atšiaurioje planetoje gali būti išlikusių mikrobų. Juk net Žemėje gyvybė aptinkama pačiose neįtikimiausiose vietose – nuo dykumų iki ledynų.
Vėliau, lapkričio mėnesį, su MAVEN palydovu dirbantys NASA mokslininkai paskelbė dar vieną įdomią naujieną. Anot jų, kadaise Marsas turėjo tankią atmosferą, tačiau didžiąją dalį jos „nupūtė“ saulės vėjas (elektringųjų dalelių plazmos srautas, sklindantis nuo Saulės). Ir Marsas virto šalta, sausa planeta.
Plutono keistenybės
Atokiame Saulės sistemos užkaboryje skriejanti nykštukinė planeta Plutonas iki šiol visiems buvo žinomas tik kaip blyškus taškas kosmoso platybėse. Šių metų vasarą tai pasikeitė: po devynių su puse metų kelionės Plutoną pirmą kartą pasiekė žmonių sukurtas aparatas – kosminis zondas „New Horizons“.
Jo atsiųstos aukštos raiškos nuotraukos bei tyrimų duomenys nustebino ne tik mokslininkus, bet ir astronomijos mėgėjus. Širdies formos šviesi dėmė paviršiuje, kalnai, kopos, azoto ir net vandens ledo teritorijos bei... kraterių stygius. NASA pareiškė, kad visa tai rodo, jog Plutonas tebėra geologiškai aktyvus, o kai kurie jo paviršiaus dariniai, vertinant astronominiais mastais, yra gana jauni.
Nauji vaizdai ir duomenys toliau siunčiami į Žemę, o astronomai juos aktyviai analizuoja. Ir tai yra geriausia, ką iš Plutono apylinkių galėsime pamatyti per ateinančius dešimtmečius.
Egzoplanetos
Aplink kitas žvaigždes skriejančios planetos jau nieko nebestebina – jų atrasta daugiau nei tūkstantis, o didesnio dėmesio sulaukia tik gyvybės zonoje skriejantys maždaug Žemės dydžio pasauliai. Tokių šįmet atrastas ne vienas.
Jau pačioje metų pradžioje, iškart po Naujųjų, NASA kosminio teleskopo „Kepler“ duomenis analizavę astronomai pranešė atradę aštuonias naujas egzoplanetas, iš jų dvi teikia itin didelių vilčių. Pirmąją, Kepler 438b, astronomai vadino panašiausiu į Žemę atrastu pasauliu už mūsiškės Saulės sistemos ribų. Ji pastebėta Lyros žvaigždyne ir skrieja už maždaug 470 šviesmečių nuo Žemės. Apie 12 proc. už Žemę didesnio pasaulio paviršius turėtų būti kietas, o temperatūra šiek tiek didesnė nei mūsų planetoje.
Tame pačiame žvaigždyne, tik jau už 1,1 tūkst. šviesmečių, aptikta dar viena kandidatė į Žemės dvynes – Kepler 442b. Ji yra trečdaliu didesnė už mūsų planetą, paviršiuje turėtų būti dviem trečdaliais šilčiau nei pas mus, o kieto paviršiaus tikimybė vertinama 60 proc.
Apie dar vieną svarbų atradimą – egzoplanetą Kepler-452b – paskelbta liepos pabaigoje. Jos diametras yra 60 procentų didesnis nei Žemės, metai ten trunka 385 dienas. Planeta yra 5 procentais toliau nuo žvaigždės Kepler-452 nei Žemė nuo Saulės. Toji žvaigždė yra 6 milijardų metų senumo, 1,5 milijardo metų senesnė už Saulę, temperatūra jos tokia pati, tačiau ji yra 20 procentų ryškesnė ir jos diametras 10 procentų didesnis.
Lapkritį sulaukėme dar vienos intriguojančios žinios: vos už 39 šviesmečių nuo mūsų astronomai aptiko kietą paviršių turinčią Žemės dydžio planetą, kuri dar turi ir atmosferą. Gyvybei joje per karšta, tačiau astronomai jau kuria planus, kaip šį objektą fiksuos tiesiogiai.
Egzoplaneta, kuriai suteiktas pavadinimas GJ1132b, yra nežymiai didesnė bei 1,2 karto sunkesnė už Žemę ir skrieja aplink raudonąją nykštukę Gliese 1132. Ši žvaigždė – penkiskart mažesnė nei mūsiškė Saulė, tačiau minėta planeta skrieja visai greta ir orbitą aplink savąją saulę įveikia vos per 1,6 mūsų paros.
Keisti objektai Marse, blyškios šviesos ar žybsniai danguje – tie, kas norėjo, jau seniai įsitikino ateivių egzistavimu. Tačiau mokslinių įrodymų, kad Visatoje mes esame ne vieni, kol kas nėra. Užtat šįmet sulaukėme žinių apie ženklus iš kosmoso, kurie net rimtus mokslininkus privertė susimąstyti: „Ir vis dėlto, o gal?“
Astronomų dėmesį patraukė už beveik 1,5 tūkst. šviesmečių esanti žvaigždė KIC 8462852, kuri kosminiu teleskopu „Kepler“ buvo stebima ilgiau nei ketverius metus. Mokslininkus suglumino šios žvaigždės pritemimai, kurių metu jos šviesa sumenkdavo net 15–22 proc. Palyginimui, Jupiterio dydžio planeta tokio dydžio žvaigždės šviesą prislopintų vos 1 proc. Taigi šią žvaigždę supantis objektas (ar objektai) turi būti milžiniško skersmens.
Tai paskatino ne vieno mokslininko vaizduotę: jie puolė diskutuoti, ar tai gali būti legendinė Dysono sfera – milžiniška sferinio pavidalo struktūra, gaubianti žvaigždę ir surenkanti didelę dalį (ar net visą) jos energiją. Tiesa, vėlesni šios žvaigždės stebėjimai jokių kitų technologiškai pažangios civilizacijos ženklų nepateikė. Tad mokslininkai toliau aiškinasi, kas gali nulemti šiuos pritemimus. Gal tai – paprasčiausi dulkių debesys?
Juk ateiviškais laikomi dalykai dažnai turi paprastesnį ir logiškesnį paaiškinimą. Kaip mistiškieji greiti radijo bangų pliūpsniai (FRB): kone dešimtmetį astronomai jų ieškojo ir laužė galvas, neatmesdami net ateivių, o 2015-ųjų pabaigoje pagaliau priartėjo prie tikrojo atsakymo. Tarptautinė astronomų komanda paskelbė aptikusi neįprastą FRB signalą, kuris turėjo papildomą poliarizacijos elementą. Jis išdavė galimą signalo kilmę. Anot tyrėjų, FRB signalai atskrieja iš ypač smarkiai įmagnetintų kosmoso regionų – pavyzdžiui, neseniai sprogusių supernovų ar aktyvių kosminių dulkių debesų, kuriuose formuojasi žvaigždės.
Užtemimai
Visgi didžiausio žmonių susidomėjimo sulaukė įvykiai, kuriuos jie galėjo stebėti patys – saulės ir mėnulio užtemimai.
Kovo 20-ąją vyko saulės užtemimas, kurį stebėjo ir lietuviai. Mūsų šalyje mėnulis uždengė net apie 70 proc. saulės disko – kito tokio užtemimo teks laukti iki 2026 m. rugpjūčio 12 dienos.
Rugsėjo pabaigoje sulaukėme dar vieno ypatingo reiškinio – kruvinojo supermėnulio. Šis pilnas mėnulio užtemimas buvo ypatingas tuo, kad įvyko per pilnatį ir dar palydovui būnant perigėjuje – jo orbitos taške, esančiame arčiausiai Žemės. Dėl to mėnulis danguje atrodė net apie 14 proc. didesnis nei jam būnant apogėjuje (tolimiausiame orbitos taške). Toks reiškinys pasikartos tik 2033 m.
Nors įspūdingų užtemimų teks palūkėti, užtikriname, kad ir kitąmet įdomybių iš kosmoso netrūks. Juk jis – beribis.
