Ir jeigu „The Martian“ gyrėsi NASA pagalba ir nemažai tikslių gyvenimo Marse elementų, į vis populiarėjančią serialų industriją pasibeldusi „National Geographic“ žada revoliuciją.
Lapkričio 13-ąją viso pasaulio žiūrovams serialas „Marsas“ („Mars“) leis suprasti, kaip iš tiesų atrodytų nusileidimas raudonojoje planetoje. Per specialų serialo pristatymą Londone leista įsitikinti – „Marsas“ serialas bandys papasakoti dokumentinę istoriją apie ateitį – kaip žmonija kolonizuos planetą.
„Marsas“ serialą sudaro dvi dalys: 2033 metų ekspedicija į Marsą ir dabarties laikų perspektyva, kur išvysime tokius genijus kaip „SpaceX“ programos vadovą Eloną Muską, pasakojančius, kaip viskas turėtų atrodyti.
„Marsas“ kūrėjai tikina, kad kone kiekvienas judesys Marse ar pats nusileidimas ant paviršiaus, kurio šiuo metu žmonija sau leisti negali – patvirtinti aukščiausio lygio specialistų.
Kūrėjų smegenimis laikomi knygą apie tai, kaip mes gyvensime Marse parašęs žurnalistas Stephenas L. Petranekas ir pasaulyje garsus kosmoso technologijų inžinierius daktaras Robertas Braunas, dirbantis su realiais projektais, kurie ateityje mus turėtų nukelti į tolimą planetą. Jis nemažai laiko praleido NASA agentūroje.
S.L.Petraneko knyga tapo „National Geographic“ serialo „Marsas“ stuburu, o R.Braunas turėjo progą braukyti scenarijų ir siūlyti idėjas, kurios būtų kuo realistiškesnės.
„Jis gerokai tikslesnis nei kada nors būčiau įsivaizdavęs bet kokį kino bandymą. Tai – labai tikslus bandymas. Žinoma, mums vis dar reikia išmokti nusileisti ant Marso paviršiaus ir sukurti pakankamai galingą raketą, bet žmonės ties tuo sparčiai dirba. Mes esame arčiau kelionės į Marsą nei daugelis įsivaizduoja“, – žinią būsimiems serialo žiūrovams siuntė S.L.Petranekas.
Tiek jis, tiek R.Braunas prie projekto prisijungti sutiko tik gavę patikinimą, kad kūrėjai darys viską, kad nusileidimas ir gyvenimas Marse būtų kuo tikroviškesnis.
Kiek tikslus šis serialas? Juk režisierius norėjo dramos, tad kažką teko aukoti.
S.L.Petranek: „National Geographic“ labai troško sukurti kuo tikroviškesnį serialą. Jie visada domėjosi net menkiausiomis detalėmis. Čia yra labai nedidelių smulkmenų, kurios man kelia galvos skausmą, bet tai nėra reikšmingos detalės.
Kelionės į Marsą kontekste pasakojimas – labai tikslus. Neįtikėtinai tikslus.
R.Braunas: Tai – dokumentinė drama, kuri paremta faktais, žinomais šiandieną. Naudojome viską, ką šiandieną turime, matome ar galime paliesti. Pirmojoje dalyje leidžiantis staiga atsiranda problemų. Kapitonas yra priverstas taisyti gedimą. Būtent šis gedimas buvo sukurtas remiantis ekspertais. Atlikome klaidų ir galimų gedimų analizę, apskaičiavome tikimybes, kas galėtų nutikti blogo tokioje situacijoje.
Aš susisiekiau su komanda, su kuria dirbu prie įvairių projektų. Kartu ištyrėme erdvėlaivio detales. Jie sėdėjo ir kalbėjo apie skirtingus scenarijus ir patys diagnozavo tą klaidą. Toks gedimas gali įvykti iš tikrųjų. Tai – tik vienas pavyzdys.
Mes dirbome su scenaristais ir už filmavimo vietą atsakingais dizaineriais. Turėjome daugybę diskusijų. „National Geographic“ pažadėjo, kad viskas bus vykdoma labai tiksliai. Taip ir buvo.
Marse žmogaus laukia toks radiacijos lygis, kokio jam dar nėra tekę pajusti. Kaip žmonės tai išgyvens?
S.L.Petranek: Radiacija – labai svarbi ir kartu – ne itin reikšminga problema. Kelionė į Marsą pateiks daugybę fizikinių iššūkių. Dėl gravitacijos bus paveiktos žmogaus akys, nes esant mikrogravitacijai žmogaus smegenys nėra taip drėkinamos, kaip žemėje. Dėl šios priežasties turėtume problemų su akimis. Atsirastų ir kitų problemų. Apie radiaciją privalome galvoti, jeigu norime išlikti Marse. Yra būdų nuo jos apsisaugoti: gyventi po žeme arba statyti storas specialias sienas.
R.Braunas: Jeigu žmonės pateks į radiacijos audrą, jie iškart nemirs. Išaugs tikimybė susirgti, bet mes į Marsą siųsime labai sveikus žmones. Jeigu tikimybė susirgti nuo 3 procentų paaugs iki 5 procentų, tai nebus didele problema. Įgula pati prieš kelionę turės nuspręsti, ar nori rizikuoti.
S.L.Petranek: Mes esame labai arti to, kad išrastume vaistus nuo vėžio. Tai nutiks per 10 metų, tad jau prieš skrydį galėsime išspręsti daugybę sveikatos sutrikimų, kuriuos kelia radiacija.
Marse turėtume iš naujo mokytis vaikščioti?
S.L.Petranek: Taip. Jeigu žemėje sveri 100 kilogramų, tai Marse svertum apie 38 kilogramus. Dėl šios priežasties žingsnyje atsirastų atsispyrimas. Mes manome, kad ateityje Marse būtų galima turėti įrenginį, kuris primintų aitvarą. Jį paėmęs žmogus galėtų šuoliuoti po 30 metrų.
R.Braunas: Marse privalai dėvėti specialų kostiumą, kuris turi savo svorį. Reikia turėti galvoje, kad į Marsą skrendantys specialistai apie 6 mėnesius bus praleidę mikrogravitacijoje. Žmonės Marse bus silpnesni ir lengvesni. Jie dėvės ne itin lankstų kostiumą, tačiau jų technologijos sparčiai tobulėja.
S.LPetranek: Ateityje apranga labiau primins sportinius ar plaukimo drabužius. Juose turėtų būti specialios nedidelės plokštės, kurių tikslas – apsaugoti nuo radiacijos. Kaip ir matome ir Marse.
„Marsas“ į planetą siunčia 6 žmones. Kine tai tapo tarsi tradicija. Ar ateityje planuojama į Marsą siųsti būtent tokio dydžio įgulą?
S.L.Petranek: Daugiau – visada geriau. Kuo įvairesnių įgūdžių ir specialybių žmonių turėsi, tuo didesnė tikimybė išgyventi. Šeši – minimalus skaičius, leidžiantis išgyventi. Seriale vienas iš įgulos narių – fizikas. Tokį žmogų turėtume ir realybėje.
R.Braunas: Komandoje privalo būti specifinių įgūdžių turintys žmonės. Savaime suprantama, kad reikia piloto, mediko, mokslininko. Veikiausiai tai būtų biologas, kuris galėtų tirti paviršių. Būtinai reikia inžinieriaus, kuris galėtų sutaisyti gedimus, statyti ir rūpintis, kad viskas veiktų.
S.L.Petranekas: Iš tiesų, sėkmingiausiose misijose dalyvauti daugiau nei viena raketa ir daugiau žmonių. Galiausiai viskas susiveda į pinigus ir resursus, tad tenka rinktis mažiausią žmonių skaičių, kuris užtikrintų galimybę išgyventi Marse. Kiekvienas kilogramas ar netgi gramas tokioje kelionėje turi neįtikėtinai didelę reikšmę.
Daugybę vietos užima sausi maisto daviniai ir vandens atsargos. Visa tai kainuoja neįtikėtinus pinigus.
Kaip jūs atsidūrėte šiame projekte?
S.L.Petranek: Keletą mėnesių prieš pasirodant mano knygai apie Marsą kalbėjau „TED“ konferencijoje. Tada sutikau vieną iš „Radical Media“ vadybininkų, kuriam daviau savo knygą. Perskaitęs ją jis ir pateikė pasiūlymą. Serialui reikėjo stuburo ir knyga tiko scenarijui. Scenaristai panaudojo labai daug dalykų, išskyrus pirmąją nusileidimo sceną. Seriale turime vieną raketą, tačiau knygoje jos – dvi.
Vėliau mes susisiekėme su „SpaceX“ vadovu E.Musku, kurio prašėme galimybės pasinaudoti didesniu kiekiu informacijos nei buvo sutarta anksčiau. Netrukus prisijungė ir „National Geographic“.
R.Braunas: Mano atvejis – visiškai kitoks. Jiems reikėjo žmonių, kurie turėtų specifinių žinių. Pavyzdžiui – kaip atrodytų nusileidimas ant Marso paviršiaus, kokios kuriamos technologijos, skirtos ateičiai ir skrydžiui į Marsą. Ši idėja man pasirodė siureali. Aš dirbu su tikromis misijomis ir nesu susijęs su dokumentika ar serialais. Iš pradžių maniau: „Viskas labai miela, bet liksiu prie realių dalykų.“ Bet jie labai stengėsi ir dabar esu laimingas, kad prisijungiau.
Labiausiai bijojau, kad veiksmas nebus pakankamai tikslus, juk visur matysis mano pavardė. Paaiškėjo, kad baimė – be pagrindo. Jie labai kruopščiai atsižvelgė į mano kritiką.
Turime nemažai agentūrų, kurios ruošiasi kelionei į Marsą. Kas tai padarys pirmas ir kaip tai turėtų įvykti?
S.L.Petranek: Tai – labiausiai kontraversiškas klausimas, kokį galima užduoti, bet atsakymas – būtinas. Seriale „Marsas“ matome tarptautinę misiją, tačiau tai – vienas iš galimų scenarijų. Valstybės ir bendrovės vis glaudžiau bendradarbiauja, o misija – neįtikėtinai brangi, todėl mums (amerikiečiams, – red.) prireiks kitų šalių pagalbos. Be to, privalome apsaugoti Marsą nuo politikos, kaip tai padarėme su Antarktida. Jis neturėtų kažkam priklausyti.
Tokios kompanijos kaip „SpaceX“ viršija lūkesčius ir gali Marse atsidurti anksčiau, bet jiems reikia surinkti daugybę pinigų.
Realiausia, kad vyks bendradarbiavimas.
Prieš keletą metų takoskyra tarp „SpaceX“ ir NASA buvo didžiulė. Kai rašiau knygą, NASA pradėjo manęs klausti, ką veikia „SpaceX“ ir panašiai. Tas pats buvo ir atvirkščiai. Jie nežinojo vieni apie kitus. Tačiau ta riba nyksta labai greitai. NASA jau suvokia, kad „SpaceX“ gali geriausiai ir pigiausiai sukurti raketą. O „SpaceX“ suvokia, kad jeigu nori, jog įgula Marse išgyventų, jiems reikia NASA ir kitų kosminių agentūrų, nes šios turi technologijas, kurios padeda palaikyti deguonies ir vandens lygį.
Manau, kad ateityje turėsime tarptautinę ekspediciją, kurią sudarys ir valstybių ir privačių kompanijų komandos.
