JAV Nacionalinė vandenynų ir atmosferos administracija (NOAA) geomagnetinių audrų stiprumą matuoja penkiabale sistema: G1 minor (nedidelė), G2 moderate (vidutinė), G3 strong (stipri) G4 severe (sunki) G5 extreme (ekstremali).
NOAA prognozė skelbia, kad spalio 8-10 d. Žemėje vyks G1-G2 stiprumo magnetinė audra (taigi, nieko rimto). Audra savo stiprumą buvo pasiekusi naktį iš sekmadienio į pirmadienį, nuo šiol ji tik silpnės.
NOAA nesitiki jokių palydovinio ar radijo ryšio trikdžių – bet skaitmeninis modelis rodo, kad tokiose Europos šalyse kaip Islandija, Norvegija, Švedija ir Suomija turėtų matytis Šiaurės pašvaistės. Pamatyti Šiaurės pašvaistę Lietuvoje tikimybė, deja, labai maža.
Šiaurės pašvaistės atsiranda, kai atskriejusios iš kosmoso elektringosios dalelės sąveikauja su mūsų magnetosferos krūvį turinčiomis dalelėmis (daugiausia protonais ir elektronais). Paveiktos Saulės vėjo, šios krūvį turinčios dalelės lyja į jonosferą ir keliauja planetos magnetinio lauko linijomis į ašigalius, kur sąveika su kitomis dalelėmis – tokiomis kaip deguonis ar azotas – ir sukuria šokančias dangaus šviesas.
„Geomagnetinių audrų dažnumas priklauso nuo Saulės aktyvumo – jis kinta vienuolikos metų ciklu. Šiuo metu Saulė yra ciklo minimume, todėl žybsnių ir geomagnetinių audrų pasitaiko retai“, – pastebi astrofizikas dr. Kastytis Zubovas. Pasak jo, mokslui jos naudingos tuo, kad padeda geriau suprasti Saulėje vykstančius procesus – kuo daugiau Saulės žybsnių, vainikinės masės išmetimo reiškinių ir geomagnetinių audrų stebime, tuo geriau galime prognozuoti jų savybes ateityje, o tai padės apsaugoti ir dirbtinius Žemės palydovus, ir kitus erdvėlaivius bei žmones juose.
Parengta pagal NOAA.
