Visa tai svarbu net ir mums Žemės paviršiuje, nes į planetą pataikęs plazmos pliūpsnis gali pažeisti komunikacijas ir įvairią kitą jautrią elektroniką.
Dar svarbesni ir pavojingesni efektai nutinka orbitoje aplink Žemę ir tolimesniame kosmose, kur nesaugo atmosfera ir magnetosfera. Natūralu, kad daug mokslininkų bando sekti ir, dar svarbiau, prognozuoti Saulės aktyvumo padarinius.
Kol kas sekasi ne idealiai: pavyzdžiui, pernai vasarį netikėta geomagnetinė audra – Saulės plazmos sąveika su Žemės jonosfera – įkaitino ir išpūtė planetos atmosferą, todėl ką tik paleisti Starlink palydovai nukrito į Žemę.
Tai buvo vienas pirmųjų požymių, kad dabartinis Saulės ciklas bus neįprastai stiprus.
Ciklas, prasidėjęs apie 2019 metus, maksimumą turėtų pasiekti 2025-aisiais, tačiau jau dabar pagal įvairius parametrus Saulės aktyvumas viršija maksimalias praeito ciklo vertes ir prilygsta toms, kokios buvo prieš du ciklus, 2003-aisiais.
Iš vienos pusės didesnis aktyvumas reiškia daugiau ir stipresnių Šiaurės pašvaisčių – šį pavasarį jų galėjome matyti ir Lietuvoje. Iš kitos, žinoma, kyla visi aukščiau minėti pavojai, ir jie yra didesni, nei buvo prognozuojama ciklo pradžioje.
Net jei problemos nepasireiškia kosminių aparatų gedimais, jos gali būti reikšmingos – pavyzdžiui, sutrikdyti radijo ryšio veikimą, kaip nutiko rugpjūčio pradžioje didelėje Šiaurės Amerikos dalyje.
Visgi stebėjimuose yra ir progreso: štai nauji bandymai apjungti didelio ir mažo mastelio duomenis apie reiškinius viršutinėje Žemės atmosferos dalyje leidžia sekti geomagnetinių audrų progresą.
Antžeminiais radarais galima stebėti plataus masto struktūras ir reiškinius atmosferos viršuje, tačiau jie nėra jautrūs greitiems mažo mastelio pokyčiams. Iš kitos pusės, viršutinėje atmosferoje skraidantys palydovai gali labai detaliai sekti lokalias sąlygas, bet jų nepakanka padengti visam Žemės rutuliui.
Trys „Swarm“ palydovai, skriejantys aplink Žemę beveik identiškomis ašigalinėmis orbitomis, apjungti su „SuperDARN“ radarų tinklu, išdėstytu daugiausiai JAV, Kanadoje ir Antarktidoje, parodė, kad audrų metu maži – kilometrų eilės – elektrinio lauko svyravimai sukaupia daugiau energijos, nei didelio masto bangos. Būtent tokių mažų svyravimų sekimas ateityje turėtų duoti daug pilnesnį vaizdą apie audras, jų energiją ir galimą poveikį Žemei.
Plačiau: „Journal of Space Weather“, „Space Climate“, „Geophysical Research Letters“.
