Neįtikėtinus Oriono ūko stebėjimus sudaro tūkstančiai vaizdų, padarytų naudojant skirtingų šviesos bangų ilgio filtrus. Šiuos vaizdus analizuojantys mokslininkai pastebėjo kai ką keisto: tam tikruose vaizduose, užfiksuotuose naudojant F115W filtrą (kuriame visata stebima per 1,16 mikrometrų bangos ilgio šviesą), atsirasdavo neįprastų šešėlių. Naudojant kitus prietaisus panašių ypatybių nepastebėta, o tai suglumino tyrėjus.
„Stebėdamas pradėjau matyti daug tamsių šešėlių. Ir tai vėliau atsispindėjo vaizduose – ir tik darytuose naudojant tą filtrą. Tie šešėliai neegzistuoja jokiame kitame „Hubble“ ar JWST [Jameso Webbo kosminio teleskopo] bangos ilgio filtre“, – sakė Europos kosmoso agentūros vyresnysis patarėjas mokslo ir tyrimų klausimais daktaras Markas McCaughreanas.
Pirmiausia tyrėjai apsvarstė dulkes, nes infraraudonųjų spindulių teleskopai ypač gerai tinka tirti dulkių turinčius ūkų ir galaktikų komponentus – tačiau nelogiška buvo tai, kad šešėlis dingsta nudojant kitus filtrus. Toliau jie svarstė apie tai, ko gali būti gausu ūkuose, bet kas matoma tik siaurame elektromagnetinio spektro lange – ir labiausiai tikėtina medžiaga buvo helis.
Helis yra antras pagal paplitimą elementas Visatoje, sudarantis maždaug ketvirtadalį visos įprastinės medžiagos Visatoje.
„Manome, kad iš tikrųjų tai šaltas neutralus helis, sugeriantis foninio ūko šviesą. Ir, ko gero, pats nuostabiausias dalykas – iš tikrųjų matome protožvaigždžių čiurkšles“, – sakė daktaras M.McCaughrean.
JWST jau užfiksavo nemažai protožvaigždžių čiurkšlių. Su visuomene pasidalytos nuotraukos rodo neįtikėtiną šių čiurkšlių ir kitų kosminių medžiagų sąveiką. Smarkios sąveikos sukelia šviesą, todėl teleskopai gali jas užfiksuoti, tačiau jos yra daugiau nei tik tai, ką galime pamatyti šiais konkrečiais atvejais, todėl šie stebėjimai atveria visiškai naujas galimybes jas tyrinėti, rašo „IFLScience“.
Analizė buvo pateikta žurnalui „Astronomy & Astrophysics“, dabar ji publikuojama čia.
