Viskas prasidėjo nuo atrastų tarp senų daiktų paauglystėje naudotų fotoaparatų „Smena-8“, „Lubitel“ ir „Sokol-2“. Tačiau ilgainiui brendo noras išbandyti ką nors „tikra“ – ne tik nufotografuoti, bet ir kontroliuoti visą procesą nuo pražios iki pabaigos.
„Šlapio kolodijaus procesas – šis XIX amžiaus išradimas - man tiko labiausiai. Šiuo metodu vaizdas sukuriamas ant stiklinės (ambrotipas), metalinės (ferotipas) ar akrilinės plokštelės. Tai tarsi magija. Kartą pabandęs pagaminti ambrotipą, jau nebegali sustoti.
Atvaizdai stiklo ar metalo plokštelėse užburia, sidabro žvilgesys juodame fone suteikia paveikslėliui trimatį efektą. Žmonės fotografijose, atrodo, tuoj tuoj ims ir sujudės. Jų žvilgsniai prikausto, kartais negali atitraukti akių nuo atvaizdo kelias minutes“, – pasakojo M.Meškauskas.
Pasakodamas apie pirmuosius žingsnius M.Meškauskas prisipažįsta: nebuvo sunku. Informacijos, kaip veikia šis procesas, pilnas internetas. Galima atsisiųsti seniausių, detaliai procesą aprašančių XIX amžiaus knygų, bendrauti su šlapio kolodijaus entuziastais visame pasaulyje.
Kiek sunkiau Lietuvoje įsigyti reikiamų cheminių medžiagų. Beveik visi šiame procese naudojami chemikalai yra nuodingi, itin degūs ar net sprogūs, todėl dauguma jų nepardavinėjami.
„Dėkui Dievui, gyvename Europos Sąjungoje ir parsisiųsti per kurjerius galima beveik viską, kuo prekiauti neuždrausta kitose Europos šalyse. Žinoma, prieš pradedant dirbti su tokiais chemikalais labai svarbu susipažinti su saugumo taisyklėmis, ir ne formaliai“, – sakė fotografas.
O vėliau jau prasideda didžiausią džiaugsmą teikiantys ieškojimai, nusivylimai, atradimai. Kūryba, kurios rezultatai dosniai atlygina visus vargus.
Fotografuoti šiuolaikinius žmones šlapio kolodijaus procesu yra iššūkis tiek pozuojančiajam, tiek fotografui. Pirma, labai sunku žmogui išaiškinti, kad sėdėti reikia nejudant ir ilgai. O tiesa tokia – net menkiausias judesėlis dramatiškai atsiliepia nuotraukos ryškumui.
Paprastai didžiuliu tempu gyvenantis šiuolaikinis žmogus nesuvokia, ką reiškia sėdėti nejudant. XIX amžiuje, siekiant pagaminti kuo ryškesnį atvaizdą, buvo sugalvoti specialūs galvos ir net rankų laikikliai, kuriuos įremdavo fotografuojamajam. Šiais laikais tenka griebtis tokių pačių priemonių.
„Visiems mano fotografijų herojams į galvą įremiamos atramos, tačiau nė jos nepadeda sutramdyti kai kurių vietoje nenustygstančių nenuoramų. Įtampa sėdint prieš milžinišką 300 mm lęšį, kai šalia stovintis fotografas skaičiuoja sekundes ir meldžiasi, kad pozuotojas nė nekvėpuotų, tokia didelė, kad šis būtinai krusteli, ima mirksėti ir galiausiai – muistytis“, – kaip fotografavo garsius žmones, pasakojo Mindaugas.
Darydamas šlapio kolodijaus nuotraukas paprastai susikaupia ne tik fotografas - susikaupia ir fotografuojamasis. Kelios minutės apmąstymų, laukimo suvokiant, kad bet koks neatsargus judesys sugadins tokį ilgą kelią iki rezultato, paprastai atsispindi gautame atvaizde. Tai kai kas giliau nei paviršutiniškos grimasos.
„Šiuose atvaizduose matyti žmogaus siela“, - sako M.Meškauskas.
