Vunderkindu dažnai pavadinamo J.Brantingo paroda „Spalvoti mūsų ir musių gyvenimai“ neatsitiktinai surengta sostinės galerijoje „Meno niša“.
Būdamas vos ketverių Jarlas pradėjo lankyti šioje galerijoje rengiamus emalio meno kursus, kuriems vadovavo juvelyrė Marytė Gurevičienė.
Naujausi berniuko darbai primena emalį, nes jaunasis dailininkas mėgsta apvedžioti herojus ir daiktus ryškiu juodu kontūru. Pasak Jarlo, susidomėti piešimu jį paskatino „Meno nišoje“ eksponuota rašytojos ir dailininkės Jurgos Ivanauskaitės paroda „Angelariumas“.
„Dar buvau labai mažas, kai pamačiau J.Ivanauskaitės parodą. Joje buvo daugybė gražių angelų. Ir aš pradėjau piešti. Buvau mažas, todėl man išėjo tokie angelai, kurie turėjo veidą, o iš jo augo kojos ir rankos. Tiesa, dar buvo ir sparnai, nes be jų, pagal mano pasaulėžiūrą, būtų išėję žmonės“, – pasakojo Jarlas.
Mėgsta ryškias spalvas
Susižavėjęs berniuko aistra tapyti ir sugebėjimais Vilniaus dailės akademijos prorektorius tapytojas Arvydas Šaltenis prieš keletą metų šioje mokslo įstaigoje surengė jo darbų parodą.
„Iš kur ši įspūdinga Jarlo tapybos ir piešinių vizualinė išraiška? Iš vaikiškos gyvasties, begalinio jautrumo, fantastiškos vaizduotės ir iškalbos, smalsumo, pasąmonės? Ir iš tokio gilaus mūsų ir pasaulio istorijos pažinimo?“ – stebėjosi žinomas tapytojas.
Jarlui derinti spalvas – nesunkus darbas. Jei kuri nors nedera prie kitų, jis tą vietą užtepa juodai. Juk juoda dera prie visko. Iš pradžių paveikslą berniukas nupiešia pieštuku, tada sugalvoja, kokias spalvas naudos.
„Man fonas labai svarbu, nes aš jam parenku spalvą, kurios mažiausiai reikės šitame kūrinyje. Jei nėra kur panaudoti mėlynos, renkuosi mėlyną foną“, – savo kūrybos paslaptimis dalijosi vaikas, mėgstantis komentuoti savo darbus.
Norinčiai jį papildyti ar patikslinti mamai jis dažnai mandagiai, bet griežtai ištardavo: „Minutėlę, prašyčiau netrukdyti.“ Tačiau mielai leisdavo jai kalbėti apie jam ne tokius svarbius kasdienius dalykus.
Jarlo mama Silvija Laurenčikaitė pasakojo, kad iš pradžių jie su vaiko tėvu bandė pirkti jam įvairių spalvų rinkinius, bet greitai pastebėjo, jog sūnui dažniausiai prireikia tik kelių pagrindinių spalvų: mėlynos, geltonos, žalios, raudonos.
„Tačiau pačių didžiausių tūtelių“, – patikslino berniukas.
Karo scenų nepiešia
Kai kalbama apie gabius vaikus, kyla klausimas, kokią įtaką jų kūrybai daro tėvai. Jarlo tėvai nesikiša į berniuko kūrybos procesą, tačiau visuomet yra pasiruošę jam patarti ir pagelbėti.
Dvylikametis paveiksluose vaizduoja save kaip šeimos dalį. „Esu pusiau švedas, pusiau lietuvis, todėl čia nupiešiau abiejų šalių vėliavas“, – kalbėjo berniukas, rodydamas piešinį, kurį vadina savo herbu.
Mama jam – šviesi kaip saulė, skaitanti ir rašanti knygas. O tėtis – užkietėjęs sodininkas, dažnai būnantis už jūros, todėl ir paveiksle jam tenka mėlyna spalva, medis ir obuoliai.
„Aš pats vaikystėje labai mėgau piešti. Džiaugiuosi, kad ir sūnui, kaip ir man, patinka gamta. Ir čia, ir Švedijoje. Kaip ir visi berniukai, jis mėgsta žaisti karą, kardais kovoja su draugais, tačiau piešiniuose viso to nėra“, – pasakojo berniuko tėtis Jarlas Brantingas, buvęs Lietuvos garbės konsulas Švedijoje.
„Karas – blogas dalykas“, – tuojau pat paaiškino Jarlas. Jis įsitikinęs, kad neverta piešti blogų dalykų. Matyti, kad apie tai, ką ir kaip piešti, vaikas yra galvojęs ne sykį.
Tarkime, nors daug smagiau piešti didelius dalykus, jis dažnai tyčia išdėlioja popieriaus lape daug įvairiausių personažų.
„Noriu, kad mano paveikslus būtų galima panaudoti. Kai pavaizduoji istoriją, ją gali papasakoti kitiems. O jei istorijos nėra, apie ką kalbėti?“ – gūžtelėjo pečiais berniukas, kurio istorijos šiandien sukasi apie muses.
Patinka R.Wagnerio operos
Šių metų Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta ir pirmoji Jarlo iliustruota jo mamos parašyta knyga apie muses „Cupės ir Zupės gyvenimas bei nepaprasti nuotykiai“.
Musės, varlės, vabzdžiai, vabalai – daugelis jų berniukui gerai pažįstami ir ištyrinėti pro didinamąjį stiklą. Mat vasarą visa šeima stengiasi kuo daugiau laiko praleisti savo sodyboje Dzūkijos kaime.
Parodoje galima pamatyti pirmąjį Jarlo piešinį su musėmis. Jame nupiešta tikra istorija apie Egipto faraoną. Jis eidamas pasivaikščioti vesdavosi du vergus medumi išteptomis galvomis, kad jie nuo faraono nuviliotų muses.
„Čia dar buvo paprastos musės, o vėliau atsirado personažai. Jie jau turi ne šešias, o tik dvi kojas. Tos mano musės, kaip rašo mama knygos pradžioje, – musiškai žmogiškos būtybės“, – aiškino jaunasis dailininkas. Jis tuoj pat pasiguodė, kad pastaruoju metu negali nė vieno paveikslo nupiešti be musės.
O piešia vaikas iš tiesų daug. Per dieną – nuo vieno iki keturių didelių paveikslų. Jau nekalbant apie piešinius ant servetėlių, popieriaus skiaučių, pakuočių, mamos užrašų knygelių ar net vidinės kiaušinių lukštų pusės.
Tiesa, kai nenori piešti, savęs neprievartauja. Mielai skaito Jacką Londoną, Jaroslavą Hašeką, istorijos, mitologijos knygas. Vaikšto į teatrą, kur vaidina režisieriaus Jono Vaitkaus „Visuomenės prieše“.
„Man patinka Richardo Wagnerio operos. Jau tris matėme Operos ir baleto teatre. Jo muzika labai gražiai skamba. Ji lyg maršas, labai tranki ir didinga“, – kalbėjo berniukas.
Įdomu, kad labai norintis parodyti žmonėms savo piešinius dvylikametis kol kas nesvajoja apie dailininko karjerą. Paklaustas, kuo norėtų būti užaugęs, jis atsakė paprastai: „Noriu būti savimi.“
