„Aido“ galerijoje atsiranda vietos ne tik tapybos klasikų kūriniams, bet ir jaunosios kartos atstovų paveikslams. Dailės akademijos studentės G.Šermukšnytės darbai į galeriją atkeliavo tiesiai iš prekybos centro „GO9“.
Tapybos magistrantūros studijas įpusėjusi menininkė pasiryžo per keletą metų studijoje susikaupusius paveikslus parodyti ne tik draugams ar pažįstamiems, bet ir Vilniaus publikai.
Dviejose nedidelės "Aido" galerijos patalpose tilpo net devyni jaunos kūrėjos paveikslai.
Sužavėjo sveika ironija
Galerininkė Birutė Patašienė pasakojo, kad ją sudomino jau pirmosios G.Šermukšnytės darbų nuotraukos, kurias ji atnešė į galeriją.
„Tokios sveikos ironijos jau senokai neteko matyti. Jos tortai skanūs iki šlykštumo, perlai – nuostabiausiai ištapyti.
Gabrielė susidoroja ir su spalviniais sprendimais, ir su kompozicija. Be to, ji turi ką pasakyti, ir daro tai labai drąsiai“, – nauja galerijos autore džiaugėsi B.Patašienė.
Galerininkė prisiminė laikus, kai ironijos persmelktus Raimundo Sližio darbus pirkėjai stengdavosi įsigyti dar prieš parodos atidarymą.
O jaunų menininkų darbų Lietuvos kolekcininkai dar nepuola pirkti. „Jie renkasi kūrinius tik tų jaunų autorių, kurių paveikslai jau yra patekę į privačią Modernaus meno centro kolekciją. Su kitais nenori rizikuoti“, – atskleidė B.Patašienė.
O G.Šermukšnytė prisipažino jau pardavusi keletą paveikslų, bet juos įsigijo ne kolekcininkai, o bičiuliai.
Kad jaunos menininkės kūryba ypač domina bendraamžius, liudijo ir atidarymo solidžioje „Aido“ galerijoje dalyviai, ir publikos antplūdis per gegužės viduryje prekybos centre „GO9“ surengtą jos tapybos pristatymą.
Prekybos centre visą mėnesį vyko projektas „POP UP Galerija“. Jo metu žiūrovams pasiūlyta 12-a skirtingų Lietuvos ir užsienio menininkų parodų bei performansų.
Veidrodis – tai kiti žmonės
Paklausta, kodėl parodos leitmotyvu tapo atspindžiai, menininkė sakė norėjusi parodyti, kokie svarbūs žmogui yra kitų žmonių vertinimai. Ne jis pats kaip asmenybė, o kitų kuriamas jo paveikslas.
„Gyvenant audiovizualinėje epochoje atvaizdas tampa svarbiausiu dalyku. Veidrodį simboliškai galima lyginti su pasąmone. Abiejų prigimtis ir paskirtis stipriai mistifikuota, sunkiai nusakoma ir daugeliu atvejų skirtingai suvokiama.
Sąmoningumas ir pasąmonė, suvokimas ir fantazijos kuria visiškai skirtingus suvokimo atspindžius galvoje. Jais galima manipuliuoti ir taip iškraipyti realybės vaizdą“, – parodos sumanymą aiškino autorė.
Pasak tapytojos, taip kuriamas mitas apie save. Gyvenimo vaizdai ir atvaizdai ištraukiami iš laiko uragano. Žmonės kruopščiai save išblizgina ir pristato kitiems pasmerkti.
Muzika – iš Kauno klubų
Kaune užaugusi ir Kauno dailės gimnaziją baigusi menininkė neslėpė, kad nemažą įtaką jai padarė ne tik Laikinosios sostinės tapytojų kūryba, bet ir elektroninė muzika, kurią pamėgo paauglystėje lankydamasi įvairiuose šio miesto klubuose.
Tapydama G.Šermukšnytė beveik visada klausosi panašios muzikos, bet niekada netroško tapti dainininke ar muzikante. Anot menininkės, ji iš tų žmonių, kuriems patinka klausytis muzikos, o ne ją kurti. Be to, tapyti jai daug smagiau nei apžiūrinėti paveikslus.
Tiesa, vaikystėje G.Šermukšnytė svajojo būti princese, gal todėl jos kūriniuose tiek daug prabangos, papuošalų ir įmantriausių saldumynų.
„Nors mano darbuose labai daug to paviršutiniško blizgesio kritikos, tapydama gražius dalykus nejučia imu jais žavėtis“, – prisipažino menininkė.
