Atrodo, kad Lietuvos tekstilininkai panoro priminti, jog mūsų šalis pasaulyje garsėja ne tik fotografija ar vizualiojo meno provokacijomis, bet ir originaliu požiūriu į tai, ką galima padaryti iš paprasčiausio siūlų kamuoliuko.
Primena „X failus“
Ne tik savo pavadinimu tekstilės bienalė primena įslaptintus „X failus“. Jos misija beveik tokia pat neįmanoma kaip ir visų tų, kurie bando sužinoti, kas iš tiesų slypi „kažkur anapus“.
Parodos rengėjų sumanymas – išsiaiškinti, kokia yra dabartinė Lietuvos tekstilė, apžvelgti jos raidos kryptis ir profesinių interesų lauką, pamatyti, kokios tradicijos puoselėjamos ir kokių kartų menininkai aktyviausiai ir įdomiausiai kuria.
Tačiau kažin ar viena paroda, nors joje dalyvauja per 40 menininkų iš visos Lietuvos, galėtų padėti atsakyti į klausimus, kaip keičiasi tekstilės meno supratimas, kokių naujų pavidalų įgauna tekstilininkų saviraiškos būdai ir kokios idėjos vyrauja.
Šiurpūs meno užribiai
Prieš dešimtmetį surengusi pirmąją bienalę jos organizatorių trijulė liko nepakitusi iki šių dienų. Tai kuratorė Žydrutė Ridulytė, tekstilininkė Eglė Ganda Bogdanienė ir menotyrininkė Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė.
Jų manymu, tekstilės bienalių sėkmę liudija ryšiai su iškiliausiais Lietuvos tekstilininkais ir jauniausios kartos tekstilininkų susidomėjimas parodiniu gyvenimu.
Bienalės uždavinys – ne tik pristatyti žiūrovams meniškai brandžių kūrinių kolekciją, bet ir suintriguoti publiką, įtraukti lankytojus į parodos dalyvių meninius tyrimus bei įvairiausių tekstilės meno procesų ir apraiškų stebėjimą.
Pasak tekstilininkės E.G.Bogdanienės, bienalės apdovanojimai pabrėžia taikų tradicijos ir eksperimentų sambūvį šiuolaikinės tekstilės erdvėje.
„Pagerbėme savo klasikus – žinomus menininkus Feliksą Jakubauską ir Zinaidą Vogėlienę, tačiau neaplenkėme ir jaunų menininkų, kurie ieško naujovių, bando surasti tą X faktorių savitomis priemonėmis“, – sakė tekstilininkė.
Nors iš parodos dalyvių pirmiausia tikimasi klasikinės tekstilės, paroda jau ne pirmus metus intriguoja žiūrovus tradicinio tekstilės meno užribiais – įvairiais eksperimentais, išradingu naujų technologijų ir technikų panaudojimu.
Žmogaus plaukai ir švitrinis popierius – tai tik pora šiurpesnių pavyzdžių iš gausybės kūrėjų naudojamų siūlo ir audinio pakaitalų.
„Dažnai žiūri ir nesupranti, iš ko visa tai padaryta. Ir eiliniam žiūrovui, ir specialistui ši paroda įdomi tuo, kad praplečia tekstilės suvokimo ribas“, – įsitikinusi „Arkos“ galerijos direktorė Dovilė Tomkutė.
Japonijos aukso fondas
Šių metų bienalės naujovė – iš Japonijos atkeliavusi tekstilės miniatiūrų paroda, kuri eksponuojama kaip lietuviškosios dalies papildymas.
Japonijos tekstilės miniatiūrų aukso fondu vadinamos kolekcijos kuratorė – garsi japonų tekstilininkė, daugelio tarptautinių tekstilės parodų laureatė Hiroko Watanabe.
Ji atrinko net 50-ies tarptautinio garso dailininkų darbus, geriausiai įkūnijančius Japonijos moderniosios tekstilės estetiką ir jai būdingą minimalizmą, kruopštų atlikimą, pagarbą medžiagai.
Miniatiūrų paroda – tai ilgalaikė kilnojamoji ekspozicija, kurios tikslas – įvairiose Europos šalyse propaguoti japonišką tekstilės meną.
Tekstilės parodos „Arkos“ galerijoje veiks iki birželio 28 dienos.
