Jaunojo tapytojo prizo pagrindinį apdovanojimą pelniusi 23 metų Vilniaus dailės akademijos magistrantė E.Butkutė buvo kiek sutrikusi.
Dailininkų sąjungos galerijoje Vilniuje, kur vyko svarbiausio jaunųjų dailininkų konkurso finalininkų paroda, nugalėtoją sveikino žiuri nariai, Dailės akademijos dėstytojai, glėbesčiavo draugės.
– Kas jums svarbiau – pripažinimas, pinigai ar galimybė padirbėti rezidencijoje? – paklausiau E.Butkutės.
– Kol kas galvojau tik apie rezidenciją. Juk Norvegijoje – labai gražu.
Manau, kad ir pinigai, ir rezidencija man padės padaryti daug gerų dalykų, nors šiandien dar negaliu nieko konkretaus pasakyti. Viskas įvyko taip greitai ir taip netikėtai, kad kol kas galiu tik džiaugtis.
– Prizą pelnęs darbas vadinasi „Šuolis per ožį“. Kodėl pasirinkote tokią neįprastą temą – mokyklą, kūno kultūrą?
– Ten patyriau vienus didžiausių išgyvenimų savo gyvenime, todėl prisimindama juos bandau kalbėti apie žmogaus galimybę rinktis, apie laisvę būti kitokiam.
Juk vaikai skirtingi – mažiukai ir aukšti, apkūnūs ir akiniuočiai, vikrūs ir flegmatiški, tačiau visi turi daryti tą patį. Nesvarbu, kad kuriam nors sunku bėgti ar užlipti virve taip greitai, kad įvykdytų būtinus normatyvus.
Normatyvai, standartai persekioja kiekviename žingsnyje, kiekvienoje gyvenimo situacijoje. Jie formuoja aplinkinių požiūrį. Pajunti bendraklasių žvilgsnius, mokytojų ir kitų žmonių vertinimus – tarsi iš aukštesnės pozicijos. Tuomet ir pats save imi prasčiau vertinti.
– Jūsų darbo aprašyme skaičiau, kad dabar į viską žvelgiate kiek kitaip, pamėgote ir žalią sporto salių spalvą, ir naujų sportbačių kvapą. Ar tapyba išgydė nuoskaudas?
– Beveik. Aš tyčia eidavau į mokyklą, kad galėčiau iš kito laiko pažvelgti į savo baimes ir išgyvenimus. Labai norėjau išsilaisvinti.
Kol nėra laiko mašinos, negaliu grįžti į praeitį ir ko nors pakeisti. Tačiau tapydama galiu sugrįžti ir viską patirti iš naujo. Dabar jau matau, kad mėgstu ir tuos savo prisiminimus, tačiau mokyklos laikais iš tiesų buvo labai sunku.
Tai mano patirtis, praeitis. Laikas, kai patyriau didžiausią spaudimą.
Tačiau nesinorėtų, kad mano darbuose žiūrovai įžvelgtų vien švietimo sistemos problemas. Juk tos normos ir standartai gyvuoja įvairiausiose gyvenimo situacijose. Žmonės kasdien jaučiasi suvaržyti daugybės dalykų ir net nesusimąsto, kad tai nėra normalu. Bet kiekvienas gali rinktis, galime išsivaduoti iš mums primetamų standartų.
– O kodėl pasirinkote šuolį per ožį? Dėl plastinio įtaigumo? Ar tai buvo pati nemėgstamiausia užduotis?
– Aš nesugebėdavau jo peršokti. Atsispirdavau nuo tos medinės lentos ir visuomet bumbtelėdavau. Sliuogimas virve taip pat buvo labai sudėtingas dalykas. (Juokiasi.)
Jūs matote vieną paveikslą, bet jei aš būčiau dokumentavusi savo būsenas, tai būtų trisdešimt ar penkiasdešimt skirtingų paveikslų. Kiekvieną dieną ateidavau prie darbo kaip visai kitas žmogus. Ir kasdien spontaniškai bandydavau atgaivinti tą pojūtį, kurį patirdavau šokdama per ožį: daug streso, jausmų lavina. Kiekvienąsyk nutapydavau vis kitus dalykus.
– Jei užsukate į mokyklas norėdama pasisemti įspūdžių darbui, tai gal pastebėjote, ar smarkiai viskas pasikeitė?
– Nelabai. Aš mokykloje atlieku pedagoginę praktiką ir matau, kad tos teorijos, kokia turėtų būti mokykla, nedaug turi bendra su tikrove. Žinoma, yra mokytojų, kurie stengiasi tai pakeisti, tačiau jų – mažuma.
Europos mokyklose vyrauja požiūris, kad svarbiausia yra vaikas, o mokytojo užduotis – padėti jam susiformuoti kaip asmenybei. Todėl ir visi normatyvai adaptuojami, pritaikomi mokiniui. O Lietuvoje mokytojas vis dar lieka pati svarbiausia figūra.
Įvairiausių normatyvų tik daugėja. Pavyzdžiui, mano vienuolikmečio brolio klasėje yra lentelė, kurioje žymima, kuris mokinys yra pirmoje vietoje pagal surinktų balų skaičių. O jei tu priešpaskutinėje? Kokia gėda!? Man tokios lentelės kelia siaubą.
– Ar vaikystėje svajojote užaugus būti tapytoja? Esate vilnietė, gal lankėte kurią nors dailės mokyklą?
– Užaugau Vilniuje, Užupyje, bet mes neturėjome tiek pinigų, kad galėtume mokėti už dailės mokslus. Dirbau namuose. Mokykloje man visi nuolat kartodavo, kad visai nemoku piešti ir tapyti. Bet man tik dar labiau norėjosi tai daryti. Ir įstojau į Dailės akademiją.
– Kokie jūsų mėgstamiausi menininkai? Gal jų yra ir jūsų šeimoje?
– Turėjau prosenelę, kuri knygose džiovindavo našlaites ir pagal jų spalvas bei atspalvius išsiuvinėdavo didžiausias paklodes. Ji buvo didžiausia menininkė mūsų šeimoje.
O mėgstamų menininkų – tiek daug, kad sunku išvardinti. Tarp daugelio kitų man visuomet patiko Francis Bacono, Arūno Vaitkūno tapyba. Tiesa, mėgstu ir lietuvių skulptorių, grafikų darbus. Anksčiau būdavo tokių momentų, kai bijodavau net albumą atsiversti. Atrodydavo, kad įsivarysiu kompleksą, nes pamatysiu, kad pati niekada negalėsiu taip gerai padaryti.
Tačiau viskas būdavo atvirkščiai. Būdavo labai gera, nes tarsi susipažindavau, pabendraudavau su dar vienu iškiliu žmogumi. Kažką panašaus pajutau ir apsilankiusi Vincento van Gogho muziejuje. Buvo liūdna, bet gera.
Todėl mėgstu ir menininkų biografijas paskaityti. Juo labiau, kad domiuosi ne tik tapyba, bet ir muzika, kinu, fotografija ir daugeliu kitų dalykų.
Jaunojo tapytojo prizo laureatai
2014 metų Jaunojo tapytojo prizą laimėjo VDA magistrantė E.Butkutė už paveikslą „Šuolis per ožį“. Tapytojai atiteko 2,5 tūkst. eurų (8,6 tūkst. litų) premija ir dviejų mėnesių rezidencija Norvegijos „Nordic Artists’ Centre Dale“ su solidžia stipendija.
Antrąją vietą ir papildomą premiją pasidalijo latvių ir lietuvių dailininkai. Latvių tapytojos Z.Veldrės abstrakcija „Lėliukė Nr.1“ („Chrysalis Nr.1“) buvo vienas šio konkurso favoritų. L.Alekseiko už realistinį „Autoportretą“ pelnė ne tik papildomą premiją, bet ir žiūrovų simpatijų prizą.
Jaunojo tapytojo prizo finalininkų paroda Dailininkų sąjungos galerijoje Vokiečių gatvėje veiks iki spalio 31 dienos.
