Vokietijoje atrasti kūriniai mums svarbūs ne tik dėl tarp jų esančių nematytų litvako Marco Chagallo darbų. Dar vieno, nors ir ne tokio garsaus, autoriaus gyvenimas ir kūryba tapo svarbia Vilniaus kultūros istorijos dalimi. Tai XX a. pradžios vokiečių menininkė Cornelia Gurlitt.
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus (VVGŽM) Tolerancijos centre atidaryta grafikos ir fotografijų paroda „Cornelia Gurlitt: širdies kelionė. Vilnius vokiečių ekspresionistės akimis 1915–1917 metais“.
Ekspozicijoje – net 22 C.Gurlitt darbų originalai, amžininkų mintys apie Vilnių ir iki šiol žiūrovams nerodyti generolo feldmaršalo Hermanno von Eichhorno kariuomenės fotografų užfiksuoti Vilniaus vaizdai.
Nedidelėse C.Gurlitt litografijose – ir pati menininkė Antakalnio ligoninėje ar Vilniaus kalvų fone, ir karo nepriteklių į gatves išvaryti elgetos bei prostitutės.
Šią įdomią menininkę – vieno žinomiausių vokiečių meno istoriko Corneliaus Gurlitto dukrą ir garsiąją kolekciją sukaupusio meno prekeivio Hildebrando Gurlitto seserį – ne tik Lietuva, bet ir Vokietija atranda prabėgus beveik šimtmečiui po jos ankstyvos tragiškos mirties.
Prie dailininkės kūrybos populiarinimo prisideda ir įvairūs skandalai, susiję su jos brolio sukaupta ir sūnėno išsaugota kolekcija, kurioje yra apie 1300 garsių dailininkų kūrinių.
Tarp jų nemažai XX a. pradžios meno avangardo kūrėjų darbų, kurie nacių valdymo metais buvo paniekinamai vadinami „degradavusiu menu“ ir be gailesčio naikinami arba parduodami už šalies ribų.
Kai kurie jų buvo konfiskuoti arba už nepadoriai mažą kainą nupirkti iš nacistinės Vokietijos persekiotų žydų šeimų, todėl turės būti grąžinti buvusių savininkų palikuoniams.
Pernai miręs šios kolekcijos savininkas 81 metų C.Gurlittas ją testamentu paliko Berno muziejui Šveicarijoje. Tokį senolio sprendimą galima suprasti ir kaip priekaištą Vokietijai – dėl nacių laikų požiūrio į meną ir dėl jo paties teisminio persekiojimo.
Kai kurie C.Gurlitto giminaičiai tokį sprendimą užginčijo teisme siekdami, kad meno šedevrai liktų Vokietijoje. Kaip tik parodos Lietuvoje atidarymo dieną Miuncheno teismas atmetė šį ieškinį.
Apie C.Gurlitt likimą ir kūrybą kalbėjomės su parodos mecenatu Hubertu Portzu. Jis – Hechštato (Vokietija) galerijos „Kunsthaus Desiree“ savininkas.
– Kodėl nusprendėte net 16 dailininkės C.Gurlitt darbų padovanoti Tolerancijos centrui? Juk jų neturi net žymiausi Vokietijos muziejai?
– C.Gurlitt vardą išgirdau 2007–2008 metais, kai pradėjau domėtis XX a. pradžios Dresdeno dailininkais.
Ji bendravo su žinomu ekspresionistu Conradu Felixmulleriu, nes jo mylimoji tapytoja Lotte Wahle buvo gera C.Gurlitt draugė. Šioje parodoje galite pamatyti C.Felixmullerio nupieštą jos portretą „Seselė Cornelia Gurlitt“.
Tačiau pirmuosius šios menininkės darbus suradau tik 2012 metais, kai įdėjau skelbimą į Frankfurto laikraštį. O paieškos Austrijos, Šveicarijos ir Vokietijos muziejuose buvo bevaisės, nors, pasak menotyrininko Paulio Fechterio, ji buvo genialiausia ir gabiausia iš jaunesniosios vokiečių ekspresionistų kartos.
Man jos kūryba padarė didžiulį įspūdį. Beje, į akis krito ir tai, kad ypač daug įdomių darbų sukurta Vilniuje, kur Pirmojo pasaulinio karo metais ji dirbo medicinos seserimi. Tai dalis Vilniaus kultūrinės atminties, todėl norėjau ją sugrąžinti į šį miestą.
– Kas lėmė, kad pasirinkote būtent Žydų muziejaus Tolerancijos centrą?
– Šio muziejaus pavadinime esantis žodis „tolerancija“ puikiai atspindi Cornelios požiūrį į Vilniaus gyventojus, ypač žydus.
Todėl Tolerancijos centras ir tapo pirmuoju muziejumi, kurio kolekcijoje bus galima rasti šios puikios menininkės darbų.
Dresdeno archyve aš aptikau C.Gurlitt šeimos dokumentų, tarp jų ir Cornelios laiškus. Laiškuose ji pabrėžia, kad Vilniuje atrado ryšį su žydų kultūra. Juk jos senelė iš tėvo pusės buvo žydė.
Matyt, Šiaurės Jeruzale vadinamame mieste ji ieškojo ir savo šaknų, savo tapatybės. Dailininkė net yra užsiminusi, kad būtent Vilniuje ji jaučiasi kaip namie.
Po karo grįžusi į Vokietiją Berlyne ji jautėsi vieniša. Prisipažino, kad nori sugrįžti į Vilnių, bet negali. Ir nežinau, dėl kokių priežasčių.
Todėl norėjosi padėti jai sugrįžti bent savo kūryba, kurioje – karo metų Vilniaus peizažai ir žmonės. Ji tarsi nutiesė tiltą į šį miestą. Vilnius ir man tapo brangus.
– Ar garsiojoje C.Gurlitto kolekcijoje buvo Cornelios darbų? Jei buvo, gal jie dabar Berno muziejuje?
– Taip, kiek žinau, toje kolekcijoje yra apie 140 jos darbų. Tačiau kol kas vyksta teismai, ir neaišku, kam jie iš tiesų priklauso.
Toje kolekcijoje turėtų būti nemažai ir jos brolio Hildebrando dokumentų, ir Cornelios laiškų.
Buvau pradėjęs tartis su Berno muziejumi, kad paskolintų keletą jos kūrinių šiai parodai, tačiau prasidėjus teismams tai tapo neįmanoma. Beje, aš nesu matęs tų darbų. Internete paskelbtas tik jų sąrašas be nuotraukų.
Kai kuriuos jos paveikslus saugo giminaičiai. Rengdamas parodą buvau iš jų pasiskolinęs du tapybos darbus, tačiau Vilniaus parodai jie nesutiko jų duoti.
Tai kaip tik tie giminaičiai, kurie dabar bando užginčyti C.Gurlitto testamentą.
– Sklido gandai, kad Cornelios motina po dukters savižudybės sudegino visus jos kūrinius, o giminaičiai nelaikė jos įdomia dailininke. Tačiau į Vilnių buvo atvykęs dailininkės brolio muzikologo Wilibaldo anūkas Christophas Gurlittas.
Jis prisipažino, kad norėjo likti nežinomas, bet per parodos atidarymą labai susijaudino ir viešai padėkojo rengėjams už puikią ekspoziciją ir išsamų C.Gurlitt kūrybos pristatymą. Koks iš tiesų šeimos požiūris į jos kūrybą?
– Domėdamasis Cornelios istorija užmezgiau asmeninius ryšius su Gurlittų šeimos nariais.
Man atrodo, kad jie patys nežinojo, kad yra išlikę tiek daug dailininkės darbų.
Iš pradžių šeima tarsi buvo nuo jos atsiribojusi, bet, mano akimis, pastaruoju metu ta nuostata gerokai pasikeitė.
Kai pirmą kartą su jais susitikau, man buvo pasakyta, kad menininkės kūrybinis palikimas sudegintas.
Vėliau iškilo versija, kad juos sudegino ne savižudybės šokiruota motina, o gaisras Dresdeno bombardavimo metu. Dabar jau aišku, kad daugelis C.Gurlitt darbų buvo saugomi Hildebrando kolekcijoje, kuri rinkta daugelį metų.
H.Gurlittas nacių laikais buvo vienas iš keturių įtakingiausių meno prekeivių. Šį rudenį turėtų pasirodyti dviejų autorių parašyta knyga apie jį.
Šioje knygoje labai atidžiai ištyrinėta H.Gurlitto, kaip meno prekeivio, veikla, netgi konkretūs jo sandoriai. O apie C.Gurlitt gyvenimą ir kūrybą jau pradedamas kurti dokumentinis filmas.
Miuncheno kolekcijoje – milijonų verti šedevrai
Vieno iš keturių A.Hitlerio meno politikos vykdytojų, meno prekeivio H.Gurlitto sukauptą didžiulę dailės kolekciją Vokietijos mokesčių inspekcijos pareigūnai jo sūnaus C.Gurlitto namuose surado 2012 metais. Inspektorių vizitą išprovokavo įtarimas, kad solidaus amžiaus vyriškis, dažnai traukiniu važinėjantis į Šveicariją, slepia mokesčius.
Iš senolio buto Miunchene teisėsaugos pareigūnai išvežė 1280 paveikslų. Trisdešimt žmonių apdulkėjusius ir net pelyti pradėjusius kūrinius pakavo net keturias dienas. C.Gurlittui priklausiusio namo rūsyje Austrijoje, netoli Zalcburgo, rasta dar pora šimtų garsių dailininkų paveikslų.
Tarp atrastų paveikslų – tokie šedevrai kaip nežinomas M.Chagallo darbas ar pražuvusia laikyta H.Matisse’o „Sėdinti moteris“. Dar – P.Picasso, C.Monet, A.Renoiro, M.Beckmanno, E.Muncho, A.Rodino, kitų garsių dailininkų kūriniai.
1903 metais sukurtas C.Monet paveikslas, kuriame pavaizduotas garsusis Londono Tauerio tiltas, buvo laikomas dingusiu. Jis vertas daugiau nei 10 milijonų eurų. Tarp šedevrų minima ir bronzinė P.A.Renoiro skulptūra, P.Gauguino, P.Picasso ir P.Cezanne’o piešiniai.
C.Gurlitto, kuris mirė pernai gegužę būdamas 81 metų, tėvas Hildebrandas vertėsi prekyba meno kūriniais. Nacių lyderis A.Hitleris jam buvo pavedęs parduoti konfiskuotus „išsigimusio“ moderniojo meno darbus, taip pat padėti rinkti didelės vertės kūrinius iš muziejų ir žydų kolekcininkų, kurių daugelis buvo nužudyti dujų kamerose.
Vokietijos vyriausybė įsipareigojo grąžinti pagrobtus meno kūrinius žydų, kuriems jie priklausė, palikuoniams. Kovo pabaigoje buvo grąžintas pirmasis vadinamosios Miuncheno kolekcijos paveikslas. Tai H.Matisse’o „Sėdinti moteris“, kurią naciai pagrobė iš Paryžiaus meno kolekcininko Paulio Rosenbergo. Pasak ekspertų, jis vertas maždaug 18 mln. eurų, tačiau manoma, kad aukcione jo kaina gali pakilti ir iki 60 mln. eurų.
C.Gurlittas testamentu savo kolekciją paliko ne kuriam nors Vokietijos, bet Šveicarijos Berno muziejui. Prieš porą savaičių Miuncheno teismas atmetė C.Gurlitto pusseserės U.Werner ieškinį, kuriame ji suabejojo C.Gurlitto protiniu veiksnumu rašant testamentą.
Vilniuje – dvasios namai ir M.Chagallas
Vilniuje C.Gurlitt gyveno 1914–1918 metais. Jos brolis Hildebrandas taip pat buvo atvykęs pas ją, nes bendradarbiavo su „Vilniaus laikraščiu“ („Wilnaer Zeitung“) – vokiečių kalba leidžiamu leidiniu, skirtu Rytų fronto kariams.
Dirbdama Antakalnio ligoninėje menininkė laisvalaikiu daug skaitė ir piešė. Vilniuje ji pradėjo labiau domėtis litvakų kūryba, susižavėjo M.Chagallo darbais, palaikė ryšius su Vilniaus žydų bendruomene.
„Varguoliai, pirmiausia vaikai, – tarsi nuo gyvybės syvų atitrūkęs vaisius. Žvelgi pašiurpęs į jo vidų – neįmanomas skurdas ir dar begalė keistenybių“, – rašė C.Gurlitt.
1917 metais ji surengė Vilniuje savo kūrinių parodą. „Aš esu čia rodoma ir tarsi dvasiškai įteisinama. Apie mane nemažai kalbama“, – džiaugėsi dailininkė.
„Toji moteris, kurios vardas ir veikla buvo žinomi nedaugeliui žmonių, jos sutiktų gyvenime, buvo pats genialiausias talentas tarp jaunesniosios kartos ekspresionistų. Ji vis piešė baisias Vilniaus elgetų figūras – tušu ir plunksna ar atspausdama jas nuo litografinio akmens.
Šiuose popieriaus lakštuose ji interpretavo Chagallo įtaką taip asmeniškai ir savitai, kad tarsi savaime susikūrė visiškai naujas, nematytas pasaulis. Pasaulis, kuris buvo gerokai rūstesnis nei Chagallo, atsirandantis iš aštrių, iki skausmo žeidžiančių jos plunksnos brėžių, o paskui pripildomas gyvybės, tačiau visai kitokiu būdu nei tai darė iš Rytų Europos kilęs Chagallas.
Cornelios Gurlitt lakštuose daug geriau atsiskleidžia kančios kupina Rytų realybė: sapnų fantazijos virsta negailestinga tikrove, ir tai kuria ne detalės, o šiuolaikiškos, aktualios formos griežtumas ir jėga. (...)
Tačiau visos pasaulio platybės, kurios sutilpo šioje moteryje, pirmiausia atsiskleidė jos tapyboje. Kalvotose Antakalnio apylinkėse ir vilnijančiame lietuviškame krašte prie Vilijos ji nutapė daugybę peizažų. Tapė dideliais, plačiais, tačiau gyvais potėpiais, ir sunkiomis, ir švytinčiomis, net spinduliuojančiomis spalvomis „, – rašė menotyrininkas Paulas Fechteris knygoje „Ties laiko pokyčių slenksčiu“ (1949 m.).
