Tai buvo pats įspūdingiausias spektaklis šio parko istorijoje, rašo „The New York Times“. Dvidešimt milijonų dolerių kainavusį projektą menininkai finansavo lėšomis, gautomis pardavus Christo meno kūrinius. Tačiau į miesto ekonomiką šis menininkų sumanymas įliejo apie 250 milijonų dolerių, nes sudomino keturis milijonus lankytojų.
Vizualaus meno žygdarbiai
Pasak Niujorko merijos atsotvų, šis projektas pirmą kartą po rugsėjo 11-osios tragedijos padėjo Niujorkui atsidurti tarp pačių svarbiausių tarptautinių naujienų su tikrai gera, viltinga žinia. Tai visam pasauliui priminė, kad Niujorko meninė siela vis dar gyva ir kūrybinga.
Tai parodė pasauliui, kaip stipriai ir kaip pozityviai menas gali pakeisti kraštovaizdį. Menotyrininkų manymu, į didžiulį medžiagos gabalą supakavę Berlyno Reichstagą ar pakabinę 365 pėdų ( apie 111 metrų) ilgio užuolaidą Kolorado valstijos slėnyje, Christo ir Jeanne-Cloude sukūrė vizualinius žygdarbius. Jų kūriniai susilaukė tokio populiarumo, kokį yra tekę patirti vos keletui meno kūrėjų.
„Čia žiūrovai tampa dialogo partneriais“, – apie Christo kūrinius sakė Germano Cekantas, italų kuratorius. – „Šie projektai yra tarsi svajonė, sapnas, kurį kiekvienas gali ne tik suprasti, bet ir jame dalyvauti.
Ugniniai žmonos plaukai – Christo kūrinys
Tačiau atrodė, kad visi atviromis akimis sapnuoti sapnai baigėsi, kai 2009 metais Jeanne-Claude mirė nuo smegenų aneurizmos komplikacijos. Christo išnyko iš publikos dėmesio lauko.
Ši pora buvo neišskiriama net 47 metus ir didžiąją šio laiko dalį kūrė kartu. Jeanne-Claude visuomet buvo labiau girdima ir ryškesnė, dėl savo liepsnojančių raudonų plaukų. Ji mėgo pasakoti, kad tokią plaukų spalvą jai specialiai išrinko Christo.
Sutuoktiniai net ir gimtadienį gimtadienį švęsdavo tą pačią dieną – birželio 13 dieną.. Abu buvo gimę tais pačiais 1935 metais. Abu jie mėgo vadintis tik vardais, visai ignoruodami pavardes. Juk Christo iš tiesų yra Christo Javacheffas, gimęs Bulgarijoje, o jo žmona – Jeanne-Claude de Guikkebon – iš Maroko.
Plaukiojančios prieplaukos – kelias per ežerą
„Plaukiojančios prieplaukos“ (The Floating Piers) – tai pirmoji fantastiška Christo instaliacija atviroje erdvėje po Niujorko „Vartų“. Ir pirmasis projektas po žmonos mirties, kuris jau keletą metų užima beveik visą menininko laiką.
Instaliacijos atidarymas – birželio 18 dieną Iseo ežere Italijoje. Šešiolika dienų žmonės galės žingsniuoti daugiau nei tris kilometrus ežero paviršiumi tarsi kokie šventieji. Iš tiesų jie vaikštinės 200 000 plūduriuojančių kubų paviršiumi, kuris bus padengtas jurginų geltonumo medžiaga iš standžiai suausto nailono.
„Žmonės jaus vandens judėjimą po kojomis“, – sakė Christo. –- „Tai bus labai seksualu, šiek tiek primins vaikštinėjimą vandens lova“.
Vėjas ir vanduo – bendradarbiai
Menininkas pats mėgsta ne tik kurti, bet ir vaikštinėti. Solidaus amžiaus vyras nuolat laipioja iš vieno aukšto į kitą savo studijoje Niujorko SoHo rajone. Studiją ir butą 200 metų senumo name jie su Jeanne-Claude įsigijo dar 1973 metais. Būtent čia užsuka kolekcininkai, kurie nori nusipirkti jo darbų – meistriškai sukurtų didžiųjų instaliacijų koliažų. Pinigai už parduotus darbus panaudojami naujų projektų kūrimui ir įgyvendinimui.
Šiuo metu visos menininko studijos sienos nukabinėtos „Plaukiojančių prieplaukų“ piešiniais. Christo prisipažįsta nemėgstantis kompiuterių. Jo manymu jauni žmonės prie savo plokščių ekranų gyvena tik virtualų, netikrą gyvenimą, nes ten nėra jokių realių dalykų.
„Visuose mūsų projektuose tikrovė, reali aplinka – labai svarbi kūrinio dalis. Tai ir tikras vėjas, tikra saulė, tikra drėgmė, realus pavojus ir reali drama. Ir tai man visuomet suteikia daug energijos“, – sakė Christo.
Kūrinių specifika – kankinantis laukimas
Dar vienas svarbus šių menininkų poros kūrybos bruožas – kankinantis laukimas. Dažnai prabėga net keletas dešimtmečių, kol sumanymas realizuojamas. Kartais darbai įstringa dėl politikos, ner reikia gauti begalę visokių leidimų. Kai kada laukti tenka ir todėl, kad pats instaliavimo procesas – ypač komplikuotas, reikalaujantis daugybės techninių detalių ir skaičiavimų.
Christo ir Jeanne-Slaude laukė 32 metus, kad galėtų Bazelio (Šveicarija) parke juodu ir baltu poliesteriu apvynioti 161 medį, ir beveik 25 metus, kol jiems buvo leista pastatyti „Vartus“ Niujorko Centriniame parke.
24 metų prireikė Vokietijos vyriausybei, kad išduotų jiems leidimą supakuoti Reichstagą į aliuminio spalvos medžiagą. O Prancūzijos vadovams užteko 10 metų, kad sutvarkytų popierius, leidžiančius suvynioti garsųjį Paryžiaus „Pont Neuf“ tiltą į šampano spalvos tekstilę.
Birželio mėnesį man sukaks 80 metų“, – sakė menininkas, duodamas interviu „The New York Times“ savo namuose. – „Aš negaliu dabar laukti taip ilgai, nes nesu tikras ar išgyvensiu dar dešimtmetį.
Pasivaikščiojimas, kuris nepasikartos
Iseo ežeras – turbūt vienas mažiausiai žinomų Italijos ežerų. Jame yra dvi nedidelės salos, o aplink – ne tiek daug turistų. Nedideli nameliai, bažnyčios ir romėnų laikų griuvėsiai. Svarbu ir tai, kad Christo instaliacija bus gerai matoma nuo ežerą supančių kalnų. Keičiantis šviesai prieplaukų spalva taip pat turėtų keistis – nuo gilios geltonos, iki švytinčios auksinės ar rausvos.
Manoma, kad „Plaukiojančias prieplaukas“ aplankys pusė milijono žmonių. Juo labiau, kad projekto atidarymas visai neatsitiktinai numatytas tą savaitę, kai netoliese vyks viena svarbiausių meno mugių pasaulyje – „ArtBasel“.
Apytikslė projekto kaina – 11 milijonų dolerių. Christo tokią sumą jau yra surinkęs parduodamas savo koliažus ir kitus darbus.
„Plaukiojančių prieplaukų“ instaliavimas prasidės dar šių metų gruodžio mėnesį. Narai net 140 penkias tonas sveriančių inkarų išdėlios 90 metrų gylyje. Šiuo metu viename Vokietijos fabrike audžiama speciali medžiaga. Prieplaukoms prireiks apie 300 kvadratinių metrų audinio. Paskutiniai pasiruošimai turėtų vykti jau kitų metų vasaros pradžioje. Planuojama, kad 160 žmonių visą kūrinį turėtų instaliuoti per savaitę.
Christo puoselėja sumanymą kiekvienam pasivaikščiojusiam įteikti gabalėlį instaliacijos medžiagos. Paprastai parsinešami namo atvirlaiškiai, o čia bus dar ir tikra medžiaga, jau tapusi meno istorijos dalimi.
„Šios instaliacijos prigimtis – tokia efemeriška, kad ji iš tiesų gyvuos tik žmonių atmintyje. Tai sukuria ypatingos svarbos įspūdį“, – sakė Christo. – „Visa tai niekuomet nepasikartos. Todėl tokie dalykai taip jaudina ir žavi“.
Parengė Rūta Mikšionienė
