Tikrasis JAV nacionalinės dailės akademijos narys, Amerikos akvarelininkų sąjungos garbės pirmininkas gimtojoje Rusijoje, kurią paliko per Antrąjį pasaulinį karą, vadinamas Sergejumi Gollerbachu.
92-ejų metų menininko darbus galima išvysti garsiausiuose pasaulio muziejuose. Rodydamas savo akvareles dirbtuvėje, įsikūrusioje name, kurio viršutiniame aukšte gyveno vieno JAV prezidento dukra, o pas patį dailininką užsukdavo žymiausi pasaulio rusai, Serge`as Hollerbachas prisiminė, ką buvo girdėjęs Miuncheno dailės akademijoje, kurioje studijavo po Antrojo pasaulinio karo: „Reikia mokėti skaityti nuogą kūną. Tai gali būti žmogaus biografija arba charakteristika. Vieni kūnai būna bejėgiai, kiti pernelyg pasitikintys savimi. Kūnas būna patrauklus ir atgrasus, dvelkiantis pralaimėjimu arba švente. Jeigu žiūrėsi į jį kaip į landšaftą, tai čia išvysi kalvų ir lygumų, grožio ir keistų netikėtumų. Trumpai sakant, piešti nuogą kūną visuomet įdomu.“
Serge`as Hollerbachas gali ilgiausiai pasakoti apie pozuotojas, savo ir tas, su kuriomis dirbo Edgaras Dega bei Anri Matisas, ir jis daro tai pagarbiai. „Yra kiekvieno žmogaus santykis su savo kūnu, – dalijasi mintimis vienas garsiausių Niujorko senosios Rusijos atstovų. – Galima kūną mylėti, jį puoselėti, juo didžiuotis ar net nekęsti. Galima į kūną numoti ranka ir elgtis kaip su drabužiu, kurį vilki neteikdamas jam jokios reikšmės. Tik tapydamas nuogą kūną vyresnio amžiaus žmogus gali prisiminti jaunystę. Kita vertus, tik nuogo kūno tapymas leidžia žvilgterėti į moteriškumo pradžią ir paties gyvenimo ištakas.“
Klausydama atviraujančio pasaulyje žinomo dailininko suprantu, kodėl jis kartu su iš Latvijos kilusiu baleto šokėju Michailu Baryšnikovu tapo vieninteliais žmonėmis, į prestižinį Niujorko klubą, kurio nariai buvo keturi JAV prezidentai ir daugybė milijonierių, priimti ne už mokestį. Serge`ui Hollerbachui kelią į aukštąją visuomenę atvėrė geros manieros ir geras būdas. Būtent geros manieros ir gebėjimas kiekviename žmoguje matyti naują, pagarbos vertą pasaulį, įprotis nieko nesmerkti ar piktai kritikuoti suteikė jam galimybę sutikti daugybę įdomių žmonių.
Dailininko studijoje, įsikūrusioje tarp Hudzono upės ir Green parko, vienas kitą keičia pasakojimai apie gyvenimo kelyje sutiktą Vilniuje gyvenusį dailininką Mstislavą Dobužinskį, dramos mokytoją, kuris vėliau talkino filmų apie Hitlerį režisierei Leni Riefenstahl, ir baleto šokėją Rudolfą Nurijevą, kurį pirmųjų žingsnių Rusijoje mokė Serge`o Hollerbacho teta Anna. Žmogus, kurio bičiulių vardais nusėtos pasaulio enciklopedijos, puikus pasakotojas, išleidęs keletą knygų. Skaitant Serge`o Hollerbacho knygas atsiskleidžia nuo komunistų į JAV pabėgusių carinės Rusijos žmonių gyvenimo spalvos. Knyga „Niujorko bloknotas“ tarsi žemėlapis, padedantis savarankiškai klajoti po Niujorką ir sužinoti, kas iš carinės Rusijos gyventojų, ne savo valia palikusių tėvynę, turėjo du Pierre-Auguste Renoiro paveikslus, kurioje gatvėje dirbo geriausias odontologas, kur buvo žaidžiama šachmatais, kur prekiaujama gardžiausiomis bandelėmis ir kas rengdavo puikiausius priėmimus.
Serge'o Hollerbacho publicistika kažkuo panaši į jo akvareles. Atidus, geranoriškas dailininko žvilgsnis leidžia stebėti intymiausius dalykus, tačiau kalbėti apie juos pagarbiai ir oriai. Dailininkas yra sakęs, kad vaikas yra tarsi baltas popieriaus lapas, kuriame visuomenė rašo savo istoriją. Ši Niujorke gyvenančio dailininko mintis puikiai tinka verčiant švarų naujų metų pradžios puslapį.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
