Tapytojas Š.Sauka 2016 metais galėtų pasakyti, kad jis populiaresnis už M.K.Čiurlionį. O gal ir už Jėzų Kristų – bažnyčios pustuštės, o Nacionalinė dailės galerija dar niekada nematė tokio lankytojų antplūdžio.
Ko gero, šiais laikais, kai kalbama apie meno ir apskritai kultūros nuosmukį, reikėtų džiaugtis – paroda prikėlė viltį, kad menas turi prasmę, kad skirtas ne tik grupelei iškrypusių žinovų. Kaip paaiškinti tokį populiarumą? Žmonės išsiilgo suprantamo, atpažįstamo meno, nes šiuolaikinis menas skirtas tik tai pačiai iškrypėlių grupelei? Kas yra suprantamas ir atpažįstamas menas, ar Š.Saukos paveikslai iš tiesų tokie?
Keletas į galvą ateinančių antinomijų, susijusių su šia paroda, su šiuo išskirtiniu mūsų kultūros reiškiniu: toks populiarumas blogai, nes kultūros elitas vis dar teigia, kad tikras menininkas turi būti nepopuliarus. Neskaitomas, nežiūrimas, neklausomas.
Kita vertus, populiarumas puiku, nes kuo labiau menas vartojamas, tuo labiau jis gyvas, tuo labiau jo idėjos, vaizdiniai, jo dvasia cirkuliuoja visuomenėje ir ją veikia. Girdėjau priekaištą, kad dailininkas per daug siužetinis, literatūrinis. Ar Š.Sauka iš tiesų toks? Ir taip, ir ne. Nuolatos pasikartojantis tas pats „žmogus Saukos veidu“ sukuria iliuziją, kad dalyvaujame kieno nors istorijoje, kad mums prieš akis – ypač tokioje didelėje parodoje – pasakojamas kieno nors gyvenimas (siužetas).
Bet sustokime prie kurio nors vadinamojo siužetinio paveikslo ir pamatysime, kad istorija sunkiai mezgasi. Arba vos užsimezgusi ji nutrūksta. Arba – geriausiu atveju – ta pati figūra kaip viduramžių dailininkų paveiksluose tuo pat metu veikia keliose vietose.
Taigi apsigausime, jei mėginsime labiau siurrealistiniu principu sukonstruotas struktūras aiškinti kaip nuoseklų pasakojimą. Jo nėra. Dailininkas mąsto metonimiškai, metaforiškai – kaip poetas. Ir bet kokiam vos užsimezgusiam poetiškumui čia pat nuplėšia galvą arba paleidžia žarnas. Visuomet į ką nors panašu, bet niekuomet nėra tai, ko šaukiasi prie „siužetinių“ kanonų įpratusi vaizduotė.
Blasfemija – parodoje moterys žegnoja jo paveikslus, kažkada kunigas A.Svarinskas prakeikė dailininką net iš Seimo tribūnos, kunigai iš sakyklų ragino spjaudyti ant jo drobių. Primena „The Beatles“ likimą Amerikoje, tiesa? Bet ar tai cinizmas, ar bandymas iškrapštyti iš mūsų galvų „mirusio dievo“ liekanas, kurios tik pūva ir nuodija blaivų žvilgsnį į gyvenimą be iliuzijų?
Kita vertus, yra čia ir drama, ir nuoga, baisi kančia, bet vieša kančia virsta kiču, jeigu kaip nors struktūriškai ar stilistiškai neįprasminama. Todėl dailininkas su ironija žvilgčioja per petį – ar ne per daug kenčiu, ar ne per gražiai man skauda – ir tuojau pat iš tos atviros kančios pasityčioja. Baisus? Žmonės mėgsta dirginti tamsiąsias zonas – tai, kas bjauru, begėdiška, tai, kas apnuoginta ir drastiška, žiūrovą veikia kaip stimuliatorius. Bet baisu ne mėsos, monstrai ir pan.
Kas iš tiesų gali gąsdinti Š.Saukos paveiksluose – tai vertybinis chaosas. Tradiciniai ritualai, apeigos turi konkretų tikslą: apsivalymo, atsinaujinimo, virsmo iš vienos būsenos į kitą prasmę. Jie iš esmės pozityvūs, sutelkiantys bendruomenę, nukreipiantys individą sąmoningumo keliu.
Šie paveikslai baisūs dėl to, kad figūrų procesijos keliauja iš niekur į niekur, kad viršus ir apačia nieko nebereiškia, o gražu, negražu, gera, bloga, balta, juoda netenka reikšmės. Ar dailininkas siekia šokiruoti, ar paprasčiausiai konstatuoja mūsų vertybinę krizę? Nežinau.
Žinau tik tai, kad aukšto lygio menas, teigiantis žmogaus kūrybingumą, atskleidžiantis niūrią jo prigimties tamsą, – vis dar didelė vertybė. O Š.Sauka vis dar kuria tokį meną. Kūrinius, kurie sudomina, įtraukia, žadina smalsumą, kelia prieštaringų emocijų, šie kūriniai daugiasluoksniai, juos analizuodamas gali nuklysti į psichologijos, anatomijos, filosofijos, religijos pasaulius, pagaliau – o gal tai svarbiausias dalykas – šie kūriniai turi išskirtinę formą, autentišką struktūrą ir stilių.
