Sukūrė Kryžių mišką
Montserato kalnas nuo Katalonijos sostinės Barselonos nutolęs 50 kilometrų. Praėjusią liepą nuo jo papėdės kilo milžiniškas juodų dūmų stulpas. Vidurvasario karštis, kaip jau Ispanijoje įprasta, įplieskė dar vieną gaisrą. Nuo šienapjovės kibirkšties įsižiebusios liepsnos per dieną supleškino daugiau nei tūkstantį hektarų miško.
„Sunku žodžiais apsakyti jausmą, kai gaisras nusiaubia tas vietoves, kurių kampelius esi išnaršęs vaikystėje. Kai pagaliau pavyko gaisrą sutramdyti, vaikščiojau po išdegusį mišką norėdamas meno forma išreikšti tai, ką jaučiu“, – sakė gaisrininku dirbantis skulptorius iš Katalonijos M.Sellaresas.
Prieš kelerius metus jam teko nuotraukoje matyti Lietuvos Kryžių kalną ir jis paliko didžiulį įspūdį.
„Kurdamas savo Kryžių mišką apie tai negalvojau, bet žinau, jog pasąmonėje glūdintis jūsų Kryžių kalno vaizdas pastūmėjo mane prie šio kūrinio“, – pripažino katalonas.
Iš miško neliko nieko – tik styrantys apdegusių medžių kamienai.
„Iš pradžių iš apdegusių medžių norėjau padaryti skulptūras. Tačiau priėjus prie vieno medžio, iš kurio buvo likęs vien kamienas, kilo mintis iš jo sukonstruoti kryžių. Prikalęs prie kamieno kitą apdegusią šaką supratau, kad sudegusiam miškui atminti pastatysiu Kryžių mišką. Norėjau, kad kūryba taptų ritualu, kuris padėtų man susitaikyti su šiuo praradimu“, – apie tai, kaip atsirado šis žemės meno projektas, pasakojo Marcas.
Skulptorius pabrėžė, jog jis nėra tikintis, tačiau kryžius jį visuomet traukia kaip simbolis: „Mūsų kultūroje kryžius reiškia mirtį, o man tai buvo svarbu bandant išreikšti gaisro nusiaubto miško skausmą. Be to, juodas kryžius iš apdegusio medžio mėlyno dangaus fone sudaro įspūdingą kontrastą. Aš noriu, kad pro šalį važiuojantiems žmonėms Kryžių miškas iškart kristų į akis.“
Menininkas net sapnuote nesapnavo, kad jo Kryžių miško pasižiūrėti sustos ne tik pro šalį keliaujantys turistai, bet ir specialiai jo aplankyti atvyks žurnalistai ir menininkai iš daugelio šalių.
Vos tik dienos šviesą išvydo du šimtai Marco sukaltų kryžių, žinia apie juos apskriejo pasaulį. Apie šį į peizažą įsiliejusį meno kūrinį rašė ne tik Europos, bet ir JAV, Pietų Amerikos bei arabų šalių žiniasklaida.
Dabar į šią mistinę vietą kinematografininkai atvažiuoja sukti vaizdo klipų ar filmuoti vesternų. Tą dieną, kaip aplankiau vis dar Kryžių miške dirbantį Marcą, ten lankėsi grupė kino meno studentų, kurie apdegusių kryžių fone ruošėsi sukti trumpametražį trilerį.
„Ant kryžių kalnelio filmuosime žmogžudystės sceną“, – kalbėjosi Barselonos kino mokyklos studentai.
Kryžių mišką savo fotografijose jau įamžino fotomenininkai, o garsi Katalonijos dainininkė Lidia Pujol nori čia surengti koncertą.
„Netrukus važiuosiu į Meksiką, kur statysiu dar vieną kryžių kalną“, – jau planavo skulptorius, kuriam paminklas sudegusiam miškui pelnė sėkmę.
Iš pradžių Marcas norėjo statyti du šimtus kryžių, tačiau dabar jų jau yra penki šimtai.
„Kadangi projektas buvo labai sėkmingas, dirbti vis dar nesiliaunu. Manau, jog iš viso sukalsiu apie 700 kryžių, tuomet jau imsiuosi kitų projektų“, – sakė skulptorius.
Montserato kalnas su juodąja Dievo Motina yra nacionalinė katalonų šventovė, žymi lankytina vieta keliautojams iš viso pasaulio ir dvasinio kelio ieškotojams. Daugybė katalonų reiškia paskutinę savo valią prašydami, jog jų pelenai būtų išbarstyti Montserato kalno papėdėje.
Marcas „Lietuvos rytui“ pasakojo, jog ir Kryžių miškas jau yra priglaudęs kaimynystėje gyvenusio žmogaus pelenus: „Mirusiojo šeima užkasė Kryžių miške šio žmogaus pelenų urną ir šalia pasodino ąžuolą. Dabar kryžių miškas jau ne tik mirusių medžių, bet ir netoliese gyvenusio kaimyno kapinės.“
Kryžių miškas sujungė ir dvi Marco profesijas – gaisrininko ir skulptoriaus. „Aš esu skulptorius, tačiau duoną pelnausi dirbdamas ugniagesiu. Todėl man Kryžių miškas yra išskirtinis kūrinys. Jame susilieja abu mano pašaukimai: meilė menui ir gamtai“, – apdegusių kryžių papėdėje pasakojo Marcas.
Kaip ir visi žemės meno kūriniai, daugiau kaip pusė tūkstančio Marco sukurtų kryžių – trumpalaikiai. Skulptorius neslėpė, kad kai kurie kryžiai išstovės dar vos kelis mėnesius, o po penkerių metų iš jų jau nieko nebeliks.
Tačiau Marcui neskauda širdies galvojant apie tokią meno kūrinio ateitį: „Kryžių nebeliks, tačiau čia pradės želti miškas. Kapinių vietoje vėl užgims gyvenimas.“
Pabodo stereotipai ir standartai
Šalia Marijampolės, už naujųjų kapinių, Skaisčiūnų kaime, gyvenantis R.Šimanauskas irgi nemėgsta standartų, todėl Velykų salos skulptūras primenanti tvora jo sodybą papuošė neatsitiktinai.
„Sklypą nusipirkau praėjusiame tūkstantmetyje. Pats pasistačiau namą, o tvorai ruošiausi ilgai. Pabodo stereotipai ir standartai. Žmonės vieni nuo kitų viską kopijuoja. Jei vienas kokią tvorą pasistatė, žiūrėk, ir kitas tokią pat surentė. Aš tvorą padariau savaip. Tegu dabar kopijuoja“, – šypsojosi nagingas marijampolietis.
Romas puikiai prisimena momentą, kai prieš kelerius metus šovė į galvą originalios tvoros idėja.
„Sėdėjau ant sklypo krašto, tuomet tebuvo būsimos tvoros pamatai, ir mąsčiau. Nuo mano sodybos atsiveria didžiuliai lygumų plotai. Mintyse šmėkštelėjo Velykų salos skulptūrų vaizdas ant vandenyno kranto. Pamaniau, kad jos labai tiktų ir mano sodybai“, – pasakojo Romas.
Jis turi inžinieriaus elektriko, meninio medžio apdirbimo specialisto diplomą, moka mūryti. Marijampoliečio sugebėjimų sąrašas yra gana ilgas. Tokie žmonės dažniausiai apibūdinami kaip visų galų meistrai.
Originalios tvoros idėją nulėmė ir marijampoliečio pasaulėjauta. Romas prieš keliolika metų įkūrė Rytų kovos meno aikido grupę, su bičiuliais ir mokiniais tyrinėja pasaulio harmoniją, studijuoja krikščionybę, skaito paskaitas apie sveiką gyvenimo būdą.
Romas neslepia, jog jo tvoros skulptūros, pustrečio metro, pastatytos ant metro aukščio pamato, sulaukia daug dėmesio. Daugelis mano, jog jos yra iš akmens ar medžio.
Romas niekada nėra lankęsis Čilei priklausančioje Velykų saloje. Joje esančios per 6 metrų aukščio skulptūros – moajai – iškaltos iš tufo ir sveria apie 8–12 tonų. Skulptūras Romas darė pagal nuotraukas internete, pridėjo dar ir savo fantazijos.
„80 procentų statulos sudaro stiklo pluoštas ir dervos. Iš tokių medžiagų gaminamos valtys ir vonios, tokias naudoja Kauno aviacijos gamykla. Apskritai masėje panaudota apie 20 elementų. Sukūriau specialius dažus, jie įmaišyti į pačią masę. Pats pasidariau karkasą, ant jo uždėta masė sukietėja per valandą. Statulas lipdžiau trejus metus su pertraukomis. Turiu daug draugų, jie man padėjo, nes vienam būtų stogas nuvažiavęs“, – pasakojo originalios, iš 12 statulų pastatytos, tvoros šeimininkas.
Jis neslėpė, jog kelis kartus buvo kilęs noras mesti šį sunkų kūrybinį darbą, tačiau nugalėjo principas: „Aš įpratęs viską baigti iki galo.“
Romas teigė, jog tvora dar nebaigta. Galvoje kirba mintis pastatyti tokių statulų ir kitame šone. Nagingas meistras svarsto, ar daryti kokias nors pertvaras tarp didžiulių galvų, kad statinys atitiktų tradicinę tvoros sampratą.
„Jei nebeliktų tuščių tarpų tarp statulų, dingtų ritmas. Gal reikėtų tas pertvaras daryti, pavyzdžiui, iš stiklo?“ – garsiai svarstė meistras, kurį, ko gero, labiau derėtų vadinti menininku.
Apie Velykų salos akcentus Skaisčiūnų kaime žinia virtualiojoje erdvėje pasklido anksčiau, nei statulos buvo pastatytos ant pamato. Romas socialiniuose tinkluose pasidalijo nuotraukomis su bičiuliais ir netrukus sulaukė susidomėjusių ukrainiečių pasiūlymo.
„Tai buvo prieš pat Ukrainos įvykius. Viešbutį projektuojantys ukrainiečiai visiškai nesidomėjo kaina ir paprašė pagaminti tokių statulų. Jas būtų statę viešbučio kieme. Tačiau projektą sužlugdė tragiški įvykiai Ukrainoje“, – pasakojo Romas, iš bet kokios medžiagos galintis įgyvendinti netikėčiausias idėjas.
Prieš kiek laiko jam teko paragauti emigranto duonos. Maždaug prieš dešimtmetį jis dirbo statybininku Norvegijoje, vėliau toje šalyje įkūrė savo įmonių.
„Išsekino vadovavimas, – marijampolietis trumpai apibūdino sprendimą grįžti į Lietuvą. – Jei dirbi, galima ir Lietuvoje gyventi. Aišku, kad esu laimingas žmogus – dirbu tai, kas man patinka.“
Romas su užsidegimu gali daug pasakoti apie senovinių namų statybą, kuria pastaruoju metu susidomi vis daugiau žmonių, apie sendintos medienos, metalo ir raudonų plytų grožį interjere ir eksterjere.
„Jei namo išorės, kiemo planavimas ir projektavimas yra jūsų galvos skausmas, geriau patikėkite tą skausmą man“, – teigia R.Šimanauskas, gyvenantis santarvėje su aplinka ir to mokantis kitus.
Tokio parko dabar nebesukurtų
Šiemet balandį sukanka 15 metų, kai Grūto kaime netoli Druskininkų verslininkas Viliumas Malinauskas (73 m.) įkūrė parką. Jame įrengta daug ginčų sukėlusi sovietinio laikotarpio veikėjų skulptūrų ekspozicija.
Kurdamas šį parką druskininkietis nesitikėjo, kad jis taps vienu iš objektų, kuriuos patariama užsienio turistams aplankyti atvykus į Lietuvą. 20 hektarų parko teritorija dėl išsidėsčiusių sargybos bokštų, lagerių fragmentų ir sovietmečio elementų primena Sibirą.
V.Malinausko nuomone, Grūto parkas – priminimas visiems apie vieną nemaloniausių šalies istorijos periodų, todėl jo negalima pamiršti. „Kas lengvai užmirštama, tas lengvai pasikartoja“, – sakė verslininkas.
Grūto parkas – vienintelis unikalus sovietmečio laikų skulptūrų muziejus Baltijos šalyse. Jis išgarsėjo pasaulyje, o jo steigėjas V.Malinauskas yra gavęs kvietimų įrengti tokį muziejų po atviru dangumi Ukrainoje, Kazachijoje ir kitose šalyse.
Mintis, kad reikėtų surinkti sovietmečio skulptūras į vieną vietą, druskininkiečiui kilo atsitiktinai. Iš pradžių jis ketino kurti tokį Lietuvos istorijos muziejų, kuris apimtų 2000 metų laikotarpį, o einant taku būtų galima keliauti iš vieno amžiaus į kitą ir vis ką nors svarbaus sužinoti apie praeitį.
Kartą apsilankius tuo metu Vilniuje veikusioje meno dirbinių įmonėje jo nuomonė pasikeitė. Čia V.Malinauskas pamatė prie vartų suverstas sovietinio realizmo principu sukurtas skulptūras. Kol jis grįžo iš Vilniaus į Druskininkus, suprato, kad sumanytą istorijos muziejų reikėtų kurti nuo pradžių, o šios skulptūros bus sunaikintos, jų nebeliks ir niekas net nežinos, kad jos buvo.
Jo nuojauta dėl skulptūrų niokojimo neapgavo. Ruošdamas dokumentus parkui steigti vyras surinko informaciją apie tai, kad įvairiose šalies savivaldybėse turėtų būti 86 skulptūros. Paskelbus konkursą, jam pavyko surasti 42 skulptūras. Laimėjus konkursą ir sugaišus dar du mėnesius, V.Malinauskui pavyko rasti tik 39 skulptūras, nes trys jau buvo dingusios.
Dabar Grūto parke po atviru dangumi saugomos 124 skulptūros, sukaupta maždaug 1,5 milijono eksponatų apie sovietmetį.
V.Malinausko nuomone, jei šiandien reikėtų įkurti tokį muziejų kaip Grūto parkas, nieko neišeitų. Neseniai Vilniuje nukeltos Žaliojo tilto skulptūros taip pat galėtų prisiglausti šiame parke.
„Joms čia būtų puiki vieta. Pasižiūrėkite, kaip gražiai įsikomponavo Aleksoto tiltas. Taip pat gražiai prigytų ir tos skulptūros, bet mes neturime teisės jų saugoti“, – apgailestavo pašnekovas.
Sugalvojęs tokį unikalų projektą kaip sovietinių skulptūrų išsaugojimas verslininkas neabejojo, kad daug laimėjo, nors tai kainavo nemažai nervų. Bet turint didelį tikslą būna lengviau su visais kariauti.
