Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“ ketvirtadienį atidaryta iš Prancūzijos atvykusio A.Raudžio-Samogito ir jo mokytojo skulptoriaus Petro Aleksandravičiaus (1906–1997) piešinių paroda „Meistras ir mokinys“.
Taip ne visai tradiciškai paryžietis menininkas mini savo 80 metų jubiliejų, kurį švęs balandžio pabaigoje.
Garsusis skulptorius Jacques’as Lipchitzas apie savo kraštietį yra parašęs: „Jis suvokia tūrio reikšmę skulptūroje, yra uolus darbininkas.“
– Kaip nutiko, kad pradėjęs teisės studijas Vilniaus universitete tapote skulptoriaus P.Aleksandravičiaus mokiniu? – paklausiau A.Raudžio-Samogito.
– Kai atvažiavau į Vilnių, gyvenau kukliai. Šalia dabartinio Gedimino prospekto, kuris tada vadinosi Lenino, gerdavome arbatą su iš Centrinio gastronomo šiukšliadėžių parsinešta duona.
Kompanija susirinkdavo gera. Ten lankydavosi ir tuomet jau žinomas skulptorius ir vienas didžiausių Vilniaus gražuolių Teodoras Kazimieras Valaitis.
Jis ir pasakė man, kad Dailės institute (dabar – Dailės akademija) yra vienas skulptorius, kuris tikrai neatsisakytų mane pamokyti.
– Jei mėgote piešti, kodėl iš karto nestojote į tuometį Dailės institutą?
– Piešiau nuo mažens, net ir šioje parodoje galima pamatyti dar vaikiškų mano piešinių. Kai tik Palangoje parodą surengdavo koks žymesnis menininkas, tuoj nešdavau jam rodyti savo kūrybą. Tačiau dažnai išgirsdavau tai, ką vėliau sakė ir P.Aleksandravičius, – viskas pernelyg plokščia, trūksta apimties.
Jis liepdavo man susistatyti daiktus ir bandyti juos nupiešti trimačius. Pavyzdžiui, obuolius. Ne iškart pavyko. Piešdavau vis iš naujo, kol pagaliau net pats dėstytojas pripažino, kad turiu sugebėjimą konstruoti formas.
Tai vėliau įvertino ir J.Lipchitzas, tiktai, jo manymu, tos mano skulptūrų formos dažnai per minkštos, jas reikia suveržti.
– Sakėte, kad jūs dažnai pavadinamas pirmuoju Palangos disidentu. Ar dėl tos istorijos, kai iššokęs iš laivo nuplaukėte į Vakarų Vokietiją?
– Dar būdamas dešimties buvau kapitono Vytauto Gužo-Kardo vadovaujamo partizanų būrio žvalgas ir ryšininkas.
Baigęs mokyklą negavau raudonojo diplomo vien todėl, jog vienam mokytojui pasakiau, kad nestojau į komjaunimą dėl politinių priežasčių.
Tiesa, paskui paaiškinau, kad tos politinės priežastys labai paprastos.
Miškiniai komjaunuolius tuomet tiesiog pro trobos langą galėdavo nušauti.
– Teisė nelabai sekėsi?
– Ne, buvo visai neblogai. Mes su draugu norėjome tapti rašytojais. Tik apie ką rašyti, jei dar neturėjome jokios patirties?
Tai jis man ir patarė stoti į teisę. Tačiau studijuodamas aiškiai supratau, kad Sovietų Sąjungoje rašyti apie tai, ką noriu, negalėsiu. Dailės institute buvo gerokai laisviau ir įdomiau.
– Bet skulptūros mokėtės tik ketverius metus. Ar tiesa, kad išvykote į Lenkiją po fiktyvios santuokos?
– Taip. Buvo Dailės institute jauna pozuotoja, kuri nors ir gyveno Vilniuje, buvo gimusi Lenkijoje. Jaunutė, šešiolikos metų.
Reikėjo nemažai pavargti, kol gavau leidimą ją vesti.
Mokiausi Lenkijoje, o paskui išmoviau į Vokietiją. Saugau net kelias Vokietijos laikraščių žinutes, kuriose rašoma, kaip iššokęs iš laivo į Vokietiją nuplaukiau. Viriau locmanui kavą, o jis man mirktelėjo akimi, tai ir supratau, kad toje vietoje reikia šokti per bortą. (Juokiasi.)
– Kodėl jubiliejinei parodai pasirinkote Lietuvos laisvės kovoms (nuo 1918-ųjų iki 1991 m.) skirtų darbų seriją?
– Kai ginklai prabyla, kūrėjai turi užmiršti mūzas. Jie turi imti šautuvus, net jei senoviškiems ginklams nelabai tinka šiuolaikiniai šoviniai. Aš jaučiuosi šauliu, nes esu įsitikinęs, kad šiandien tik šauliai, tik savanoriai gali apginti Lietuvą. Jei prireiks, tuoj atlėksiu net iš Paryžiaus.
Nuo Žemaitijos kaimo iki Paryžiaus
Adomas Raudys-Samogits gimė 1936 m. balandžio 26 d. Palangoje (buvęs Vilimiškės kaimas, Kretingos raj.). Baigęs mokyklą Palangoje jis pradėjo teisės studijas Vilniaus Universitete. 1955-1958 m. studijavo skulptūrą Vilniaus, o 1958-1959 m. Krokuvos (Lenkija) dailės akademijoje. 1959-1960 m. skulptūros žinias gilino Aukštojoje dailės mokykloje Gdanske (Lenkija). 1960 m. nelegaliai atsidūręs Vokietijoje studijavo architektūrą Darmštate. 1961-1965 m. architektūros ir skulptūros studijos Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje Paryžiuje (Prancūzija). 1969-1973 m. menininkas dirbo pasaulinio garso skulptoriaus, litvako Jacques‘o Lipchitz‘o asistentu Italijoje. Nuo 1978 m. gyvena ir dirba Paryžiuje (Prancūzijoje).
2007 m. jis tapo Vilniaus dailės akademijos mecenatu padovanojęs jos muziejui vertingą savo kūrinių kolekciją. Akademijai skulptorius perleido ir Palangoje atgautą savo tėvų žemės sklypą, kuriame planuojama įkurti Samogito vardo Žemaičių skulptūrų parką. 2010 m. skulptorius Lietuvoje išleido prisiminimų knygą „Mano dienos Italijoje su Žaku Lipšicu“.
