Kauno fotografijos galerijoje gegužę veikė paroda „Nuogo kūno teorija“, kurią parengė D.Stankevičius. Joje rodomi darbai tik iš dalies atspindėjo lietuvių autorių kūrybą akto žanre nuo 7-ojo dešimtmečio iki nepriklausomybės laikų – pati paroda labiau nagrinėjo fotografo ir besifotografuojančio būsenas. Parodos kuratoriaus D.Stankevičiaus teigimu, akto žanras fotografijoje visada buvo savotiškai mistifikuotas, o ypač atmosfera įsielektrina, kai fotografuojantis ir fotografuojamas žmogus yra skirtingų lyčių.
– Kaip jautėtės rengdamas akto žanrą pristatančią parodą „Nuogo kūno teorija“, apie ją kalbėdamas?
– Tai žanras, kuriuo mažiausiai domiuosi arba jis mažiausiai man patinka, bet iš esmės tai ir išprovokavo norą juo pasidomėti. Šitaip akto žanras, man buvęs neįdomus, išprovokavo dvi skirtingas teorijas ir galimybę surengti šią parodą.
– Kokios tos teorijos?
– Stebint atvaizduotą nuogą kūną visada kyla mintis, kodėl žmogus tą atvaizdą sukūrė, ir nejučia pradedi galvoti apie tas dvi teorijas, kurias parodoje ir išryškinau. Viena dalis yra kūrybinės intencijos, kai žmogus nuogą kūną naudoja kaip priemonę atvaizdui, meninei fotografijai sukurti. O kita teorijos dalis yra tiesiog prisidengiant fotografija arba fotomenu į nuogą kūną pasižiūrėti.
– Tai – jau vujaristiniai motyvai?
– Taip, įsivaizduokite situaciją, kai žmogus nori pasižiūrėti, bet neturi ypatingo preteksto prieiti prie kažko gatvėje ir pasiūlyti nusirengti, nes tai būtų per daug sudėtinga ir drąsu, gali būti, kad kiltų neigiama reakcija, ypač jei tai padaryti vyras pasiūlytų moteriai. Taigi fotografija arba fotoaparatas yra kaip įrankis pasiūlyti žmogui ir sukurti kažkokį ypatingą atvaizdą, ir kartu pasižiūrėti.
– Kuri teorija dominuoja?
– Kadangi gana ilgai rengiausi šiai parodai, buvo keli jo pasirengimo etapai, buvo teorinė dalis, kad tikrai suprasčiau, ar galime visa tai padaryti. Vėliau reikėjo surinkti atvaizdus, kurie sudarytų parodą, ir tie atvaizdai, mano manymu, tapo savotiška išklotine, kuria remiantis galima vėliau tyrinėti tas dvi teorijas.
Viena dalis buvo interviu, pokalbiai, susitikimai su pačiais autoriais, kurie papasakojo, kaip vienas ar kitas atvaizdas gimė. Galėčiau pasakyti, kad 30 proc. žmonių tiksliai žinojo, kokio atvaizdo siekė ir ką norėjo sukurti. O 70 proc. arba neturėjo jokio ypatingo tikslo, arba tiesiog norėjo pažaisti, kas ir buvo nuogo kūno fotografavimas.
– Kuo nuogas kūnas, kaip fotografijos objektas, yra ypatingas ir kuo skiriasi nuo bet kokių kitų objektų?
– Kaip minėjau, jei tikslas yra sukurti konkretų atvaizdą ir žmogus jį turi savo galvoje kaip eskizą, tai nuogas kūnas yra priemonė tam atvaizdui sukurti. Kaip ir bet kas kitas, pavyzdžiui, kaip gamtos vaizdelis peizažui, kaip architektūros statinys sukurti atvirukui. Žinoma, dar yra ir požiūris į atvaizdą, nes tai intymu, tai kažkokia intervencija į kito žmogaus asmeninę erdvę ir ne tik fizinis, bet ir dvasinis to žmogaus apnuoginimas, juk ne kiekvienas gali perlipti per save ir nusirengti prieš kitą žmogų, prieš objektyvą, juolab kad tas atvaizdas gali vieną dieną, kaip nutiko ir dabar, atsidurti ant galerijos sienos ir tapti visiems matomas. Taigi manau, kad šis žanras truputėlį sudėtingesnis ar reikalauja didesnės atsakomybės, nes svarbu suvokti, ką nori tuo pasakyti ir ar apskritai reikia tai daryti, juk žaidžiama jau ir kito žmogaus gyvenimu.
– Viename interviu skaičiau, kad kėlėte klausimą, kaip jaučiasi fotografas, fotografuojantis nuogą žmogų, ir kaip – fotografuojamasis.
– Priklauso nuo tikslo, kuris yra keliamas prieš atsirandant atvaizdui arba jį bekuriant. Jei siekiama kažkokių kūrybinių intencijų ir žinoma, koks atvaizdas turėtų būti (t. y. aišku, kaip žmogus turėtų atrodyti, pozuoti, kokia bus aplinka ir koks galutinis atvaizdas), abi pusės jaučiasi daug saugiau, užtikrinčiau ir emocinė, psichologinė trintis yra mažesnė. Bet jeigu tai yra žaidimo forma, viskas mistifikuojama arba truputį blaškomasi, manau (ir iš daugelio pasakojimų esu susidaręs tokią nuomonę), kad tai labiau primena ne fotografijos kūrimą, bet gana intymų bendravimą, prisidengiant fotoaparatu. Fotoaparatas tampa tarpine grandimi, kuri tarsi atriboja arba apsaugo modelį nuo fotografo ar fotografą mažiau trikdo, nes jis tarsi turi ką veikti – ne vien spoksoti į nuogą žmogų.
Skirtingi žmonės skirtingai pasakoja apie priėjimą prie atvaizdo, bet tikrai yra ir tokių, kurie visiškai neneigia to, kad tai buvo tik žaidimas ir kitą kartą nuogas kūnas tiek trikdė, kad jie to atvaizdo ir nesugebėjo sukurti. Negalėčiau pasakyti, kad jiems pradėjo drebėti kojos, bet akivaizdu, kad net ir minimali idėja, kurią jie galbūt turėjo, arba minimalūs kaip fotografo gebėjimai savotiškai ištirpo, nes žmogus per daug jaudinosi pamatęs modelį.
Šios dvi teorijos leido suvokti, kad egzistuoja ir trečioji – noras pasižiūrėti turi dar vieną atsišakojimą, kai modelis pats siūlosi fotografuotis ir nori apsinuoginti. Tai savotiška fetišo forma, galbūt susijusi su kažkokiais psichologiniais dalykais, kai žmogus tarsi bando perlipti per save, bando sau mesti kažkokį iššūkį. Kitas atvejis turbūt susijęs su kokiais nors psichologiniais sutrikimais, kai žmogus suvokia tai kaip saviraiškos formą, bet, sveiko žmogaus akimis žiūrint, tai visiškas nepalikimas paslapties aplinkai arba savotiškas savęs išbarstymas.
– Kyla mintis, kad ir kiek išlaisvėjusios visuomenės būtų, nuogas kūnas vis tiek lieka tam tikru tabu. Tiek gyvenime, tiek mene apie kūniškumą, erotiškumą, seksualumą kalbama tarsi puse lūpų arba jie trikdo. Kodėl?
– Manau, kad svarbu pats atstumas. Kai tai matai kompiuteryje, televizoriuje, yra vienaip, bet kai esi tiesiogiai su tuo susijęs, t. y. esi šalia modelio ir tarsi pradedi jausti atsakomybę, kad kažkas turi vykti, tu turi kažką daryti ir kad tai vėliau taps kažkokiu dokumentu (nes atvaizdas yra savotiškas dokumentas), tai sukelia tam tikrų nepatogumų. Svarbu ir vėlesnis to atvaizdo naudojimas, nes dažnai žmogus tik galvoja, kad suvokia, ką daro. Bet laikas keičiasi ir atsiranda kitų aplinkybių, kurios pakeičia to atvaizdo reikšmę.
– Ar pats esate fotografavęs nuogą modelį?
– Taip, esu. Galiu pasakyti, kad kiekvienas mano projektas remiasi savotišku tyrimu, o čia išėjo net dvigubas tyrimas. Fotografuodamas savo projektus, dėlioju naratyvą susipažindamas su aplinka, pabandymas į ją integruotis, suvokti, kiek manęs ten gali būti, kad suprasčiau, ar man reikia visa tai daryti. Gvildendamas šias dvi teorijas, turėjau pabandyti pamatyti, kaip visa tai vyksta, kaip jaučiasi fotografas kaip žmogus, kas vyksta su modeliu, koks yra priėjimas prie bendros idėjos.
Man labai pasisekė, nes aš neforsuodamas tiesiog gavau pasiūlymą dalyvauti viename projekte ir mano paroda buvo vieno spektaklio sudedamoji dalis, kaip įvadas į vėlesnį veiksmą. Ten buvo nemažai nuogo kūno, provokacijų, man teko fotografuoti ir nuogą moterį, ir nuogą vyrą. Tai buvo didelė amplitudė to, ką galėjau patirti, ir tie potyriai svarbūs mano bendram suvokimui.
– O kaip jautėtės jūs?
– Nebuvau sutrikęs, nes turėjau konkretų tikslą, buvau numatęs visus veiksmus ir turėjau rezultato viziją. Taigi nebuvo jokio blaškymosi, nepylė prakaitas, nealpau ir nedrebėjo rankos.
LRT Klasikos laida „Manasis aš“
