„Iki šiol manyta, kad ausį gavo arba atsitiktinis dailininko pažįstamas, arba prostitutė, arba viešnamio savininkė“, – rašo leidinys.
Išsiaiškinti naujas detales žurnalistams padėjo Bernadette Murphy knyga „Van Gogho ausis: tikroji istorija“(Van Gogh’s Ear: The True Story), išleista praėjusią savaitę. Tačiau knygoje paminėtas tik 18-metės merginos vardas. Autorė rašė, kad pasižadėjo G.Berlatier palikuoniams neminėti jos pavardės tol, kol negaus leidimo.
Tuomet žurnalistai atliko savo tyrimą knygoje minimame Paryžiaus Pasteuro instituto archyve ir išsiaiškino, jog mergina įsidarbino viešnamyje tarnaite, kad atiduotų skolas už gydymą nuo pasiutligės. Prieš tai ją buvo apkandžiojęs pasiutęs šuo ir išsigydyti buvo galima tik Paryžiuje, o tai šeimai buvo ne pagal kišenę. Merginos pavardė minima Pasteuro instituto įrašuose. Rašoma, kad ji atvyko iš Provanso miesto Arlio ir Paryžiuje jai buvo suleista naujausia vakcina nuo pasiutligės, kuri ir išgelbėjo gyvybę. Dėl gydymo šeima įlindo į skolas ir mergina pradėjo dirbti viešnamyje. Teigiama, kad ji buvo per jauna, kad būtų užregistruota kaip prostitutė, ir dirbo ten tarnaite.
Kaip tik į šį viešnamį 1888 metų gruodžio 23-iąją V.van Goghas atnešė nupjautą ausį. Pirmą kartą G.Berlatier vardas pateko į viešumą 1936 metais straipsnyje, kuriame cituojamas policininkas Alphonse'as Robert'as, tą dieną iškviestas į viešnamį. Tačiau ten ji vadinama Rachel – tai galėjo būti jos pravardė.
Taip pat yra nuorodų, kad G.Berklatier kurį laiką dirbo valytoja kavinėje, kurios savininkai buvo V.van Gogho draugai. Likus trims mėnesiams iki incidento su ausimi, V.van Goghas nutapė paveikslą „Naktinė kavinė“, kuriame užfiksuotas šios įstaigos interjeras. Jis pats nuomojosi kambarį tame pastate nuo 1888 metų gegužės iki rugsėjo.
G.Berlatier pasveiko nuo pasiutligės, vėliau ištekėjo, sulaukė senatvės ir iki gyvenimo pabaigos neatviravo apie susitikimą su V.van Goghu.
Parengė Milda Augulytė
