Per pastarąjį šimtmetį daug kas pakito: mūsų amžininkams „Mona Liza“ – tai pirmiausia prekės ženklas, kokybės ženklas ir gero skonio rodiklis. Garsiausia meno istorijoje vagystė čia suvaidino ne paskutinį vaidmenį.
Kaip pavogti šedevrą ir likti nepastebėtam?
To meto laikraščiai įvykį pateikė kaip tikrą detektyvinę istoriją. Žurnalistai rašė, kad pirmadienį, apie septintą valandą ryto, Luvre kažkoks tipas išsiropštė iš ankštos spintos. Jis gerai žinojo, kur ieškoti savo aukos ir kaip išimti paveikslą iš rėmų jo nepažeidžiant. Grobikas veikė greitai. Jis kruopščiai suvyniojo paveikslą į baltą audinį, nusileido sraigtiniais laiptais ir išslinko į Sfinkso kiemą.
Neįtikėtina sėkme jam tapo susitikimas su santechniku, kuris tikrino kanalizacijos sistemas ir išleido nusikaltėlį, pamanęs, kad tai Luvro darbuotojas, netyčia nakčiai uždarytas muziejuje. Jau pusę aštuonių jis atsidūrė muziejaus vidiniame kieme – vienas su pasaulio meno kultūros šedevru.
Po kelių valandų į Luvro Kvadratinį saloną atėjo dailininkas, kuris ketino kopijuoti „Moną Lizą“. Jis visai nesutriko neradęs paveikslo, nes nusprendė, kad jį paėmė fotografai ir grąžins po kelių valandų. Savaime suprantama, po kelių valandų paveikslo niekas negrąžino, todėl muziejaus bendradarbiai nutarė paskubinti lėtuosius fotografus, tačiau paaiškėjo, kad jų dirbtuvėje paveikslo nėra.
Kol muziejaus vadovybė pagaliau suprato, kad iš Luvro dingo šedevras, atėjo vakaras ir grobikas be pėdsakų dingo miesto šurmulyje. Taip 1911 metų rugpjūčio 21-ąją garsusis paveikslas atsidūrė didžiulio skandalo centre, o meno istorijoje prasidėjo nauja era.
Tyrimas – aklavietėje
Nusikaltimas sukėlė paniką ne tik muziejuje, bet ir visoje Prancūzijoje. Kitą dieną pastatas lankytojams buvo uždarytas, bendradarbiai ir policija apieškojo kiekvieną Luvro kampelį, tačiau veltui: „Mona Liza“ dingo.
Žiniasklaida užsipuolė muziejaus vadovybę, apkaltino ją nesugebėjimu apsaugoti lobių. Žinomas žurnalas „Ilustración“ pavadino vagystę „nacionaline nelaime“ ir pažadėjo 40 tūkst. frankų tam, kuris atneš „Džokondą“ į žurnalo redakciją, 20 tūkst. frankų tam, kuris nurodys paveikslo buvimo vietą, ir 45 tūkst., jei „Džokonda“ bus grąžinta iki rugsėjo 1 d. Tačiau tai nesugundė grobiko. Visų didžiausių Europos leidinių pirmuosiuose puslapiuose mirgėjo šedevro reprodukcijos, Prancūzijos policija išspausdino 6,5 tūkst. lapelių su paveikslo atvaizdu išplatinti Paryžiaus gatvėse, „amžiaus vagystę“ aptarinėjo visas pasaulis. Bet kuris net visiškai nieko apie meną nenutuokiantis europietis galėjo iš tūkstančių atpažinti gražiosios italės portretą. Kasdien, po kiekvienos laikraščio publikacijos ir pokalbio per vakarienę „Džokondos“ šypsena darėsi vis garsesnė.
Tačiau žandarmerija ir Prancūzijos valdžia pasirodė bejėgės prieš negudrų nusikaltėlį. Tyrimas pateko į aklavietę, policija kėlė beprotiškiausias versijas, kas iš tikro įvykdė nusikaltimą.
Tarp įtariamųjų – Pablas Picassas
Pirmuoju įtariamuoju dėl vagystės tapo Vokietijos kaizeris Vilhelmas II. Prancūzų žurnalistai rašė, kad politikas įsakė specialiosioms tarnyboms pavogti šedevrą, kad parodytų Prancūzijos silpnumą. Kalbėjo apie anarchistus, kurie taip nutarė nuversti valdžią, apie beprotį, kuris ryžosi vagystei iš meilės laimingai florentietės šypsenai, apie amerikiečių milijonierių Morganą, kuris šitaip nutarė papildyti savo asmeninę kolekciją.
Įtarimai krito net ant garsiojo dailininko Pablo Picasso, kurį nutapyti „Avinjono merginas“ įkvėpė iš Luvro pavogtos statulėlės, ir ant poeto Guillaume‘o Apollinaire‘o, kurio vienas bičiulių, kažkoks Jerry Pierre‘as, prieš keletą metų vogė nedidelius muziejų ekponatus. Nė viena versija nepasitvirtino.
„Patriotinė“ atomazga
Dingęs kūrinys rastas po dvejų metų, kai nepažįstamasis, pasivadinęs Vincenzo Leonardi, kreipėsi į Florencijos meno kūrinių prekeivį Alfredą Gerį, siūlydamas susitikti ir įsigyti „Moną Lizą“. Jis buvo taip šokiruotas, kad paprašė Uficių galerijos direktoriaus jį palydėti, ir jau po kelių dienų viename Florencijos viešbučių vagis iš lagamino dvigubu dugnu išėmė dingusį šedevrą. Abejonių neliko – tai „Džokondos“ originalas. A.Geris iškart iškvietė policiją.
Vagis pasirodė esąs Vinzento Peruggia. Jis buvo dailininkas mėgėjas, gimęs Dumence netoli Milano, tačiau, kaip ir daugelis ambicingų to meto tapytojų, persikėlęs į meno pasaulio sostinę Paryžių. Kad būtų arčiau šedevrų, įsitaisė darbininku Luvre, kur dirbo prie metalinės ir medinės drobių apsaugos nuo vandalizmo įrangos. Aštuonis mėnesius jis dirbo muziejaus salėse ir puikiai žinojo pastato planą, apsaugos postų išsidėstymą ir paveikslų rėmų konstrukciją.
Kas pastūmėjo jį į nusikaltimą? V.Peruggia, neneigdamas savo kaltės, drąsiai pareiškė, kad norėjo grąžinti šedevrą į tėvynę. Jis negalėjęs atleisti Napoleonui, kuris per Italijos kampaniją išgabeno iš Apeninų pusiasalio tūkstančius kūrinių.
Tačiau patriotinius siekius niekais paverčia faktas, kad V.Peruggia neplanavo be atlygio perduoti trofėjaus valstybei ir anksčiau buvo patekęs į policijos akiratį dėl bandymo vogti. Manoma, kad labiausiai jį domino pinigai.
Beje, V.Peruggia prastai išmanė tapybos istoriją. L.da Vinci pats atvežė paveikslą į Prancūziją, kurioje praleido paskutinius gyvenimo metus, ir pardavė Prancūzijos karaliui Pranciškui I. „Džokonda“ ilgai puošė Fontenblo karališkųjų rūmų Auksinį kabinetą, Liudviko XIV laikais buvo perkelta į Versalį, o vėliau perduota Luvrui.
Teismo sprendimas ir kiti padariniai
Italijos teismą iki sielos gelmių sujaudino V.Peruggia patriotizmas, bausmė buvo gana švelni: metai ir penkiolika dienų kalėjimo ir teismo išlaidų padengimas. Per Pirmąjį pasaulinį karą jis narsiai kovojo, bet po tarnybos nelaimingasis patriotas neskubėjo grįžti į tėvynę: įsikūrė Prancūzijoje ir prekiavo dažais.
Kur kas svaresni įvykio padariniai buvusiai nusikaltimo aukai. „Mona Liza“ po turnė po Italiją kaip nacionalinė didvyrė grįžo į Prancūziją atskiroje ekspreso Milanas-Paryžius kupė. Kriminalinės suvestinės padarė ją pasauline garsenybe.
Dabar meno iš jos liko labai mažai, kur kas daugiau – sensacijos. Žmonės, kurie stovi ilgiausiose eilėse, kad žvilgtelėtų į Leonardo šedevrą, nesiekia patirti malonumo nuo formų ir spalvų harmonijos, jiems svarbu pamatyti Ją.
Parengė Milda Augulytė
