Kokia yra Monos Lisos paslaptis? Ji taip mįslingai šypsosi apsigaubusi plaukus beveik permatomu šilkiniu šydu, į šoną nukreipdama rudų akių žvilgsnį, tarsi ką tik pastebėjusi figūrą, įžengiančią į jos regos lauką.
Susidomėjimas šiuo paveikslu, kurį Leonardo da Vinci pradėjo tapyti 1503-aisiais, ir jo populiarumas visuomet buvo siejamas su portrete vaizduojama paslaptinga asmenybe.
XVI amžiuje italų dailininkas Giorgio Vasari teigė, jog Leonardo samdė muzikantus ir juokdarius, kad priverstų Lisą nusišypsoti. Karalienės Viktorijos laikais anglų rašytojas Walteris Pateris manė, kad ji primena vampyrę. Šiuolaikiniai žiūrovai mano, jog jos veido bruožai yra dvilyčiai – pirmą kartą tai pastebėjo menininkas Marcelis Duchampas.
Yra ir nauja teorija. Galbūt Mona Lisa sirgo sifiliu.
Šis paveikslas gali priminti sapną, netikrą viziją, tačiau tai yra tikros moters portretas. Lisa Gherardini buvo Florencijos pirklio, Francesco del Giocondo, žmona. Remiantis šiuolaikiniais šaltiniais, tarp jų ir rašteliu, 1503-aisiais parašytu Florencijos miesto tarnautojo, dirbusio tuometinėje rotušėje – Vekjo rūmuose (it. Palazzo Vecchio), nekyla jokių abejonių, kad Lisa buvo Leonardo modelis (ir ne kokia kilmingesnė moteris, kaip meno istorikai buvo linkę teigti).
Taigi, Machiavellio, Michelangelo ir keliautojo Vespučio laikais Lisa buvo Florencijoje gyvenusio pirklio žmona. Ar apie ją galime sužinoti ką nors daugiau? Renesanso laikų Italijos moterų gyvenimas tūno šešėlyje. Šio periodo Florencijos moterys atgijo tik Leonardo portretuose ir keliuose kituose meno kūriniuose.
Tačiau taip jau nutiko, kad išliko keletas dokumentų, leidžiančių mums pažvelgti į Džokondos gyvenimą. Pavyzdžiui, Florencijos vienuolyno buhalterijos knygoje įrašyta, jog iš vienuolyno vaistinės ji pirko sraigių vandens (it. „acqua di chiocciole“).
Sraigių vandens? Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti juokinga. Manoma, kad sraigių vanduo buvo naudojamas kaip kosmetikos priemonė ar vaistas nuo virškinimo sutrikimų. Tiesą sakant, tai nesąmonė. Laikais, kai moderni medicina neegzistavo, sraigių vanduo paprastai buvo naudojamas lytiniu būdu plintančioms ligoms, tarp jų ir sifiliui, gydyti.
Galbūt dėl šlykštaus šio mikstūros pobūdžio buvo manoma, kad toks aitraus skonio ir kvapo vaistas gali padėti. Sraigių vanduo buvo vis dar naudojamas ir XVIII amžiuje, šio laikotarpio knygos labai tiksliai aprašo jo medicininę vertę. „Pharmacopœia pauperum“ (1718), knygoje, kurioje surašyti vaistai, naudoti Londono ligoninėse, galima rasti štai tokį receptą: „Reikės po 6 galonus sraigių, nuplautų ir sutrintų, bei sliekų, nuplautų ir sutrintų, po svarą su puse paprastojo pelyno, šliaužiančiosios tramažolės ir dagių...“
Kad būtų skaniau, nemažai žolelių yra pridedama į šį šlykštų viralą, kurį sukūrė daktaras Richardas Meadas, dirbęs gydytoju Londono šventojo Tomo ligoninėje. Kiti XVIII amžiaus receptai patvirtina tokį sraigių vandens panaudojimą ligoms gydyti – tai galite patys pamatyti nuostabiajame Londono muziejuje „Old Operating Theatre Museum and Herb Garret“, kuriame eksponuojami šio recepto ir jo panaudojimo gydant venerines ligas pavyzdžiai.
Ar dėl to Džokondai reikėjo sraigių vandens? Jei taip, įmanoma, jog Lisa pirko vandenį kam nors kitam, o ne sau. Bet kokiu atveju, šis įrašas buvo padarytas praėjus daugiau nei dešimtmečiui po to, kai ji pozavo Leonardui. Bet sakykime, kad 1503-aisiais metais ji jau sirgo šia venerine liga. Ką tai bylotų apie įžymiausią Leonardo paveikslą?
Kai 1503-aisiais Džokonda pozavo Leonardo paveikslui, sifilio proveržiai drebino Europą iki pamatų. Kai kurie teigė, kad ši nauja liga 1492-aisiais iš Naujojo pasaulio buvo parvežta Kolumbo jūreivių. Po Europą ji pasklido žaibo greitumu. Ar gali būti, kad tokia realija atsispindi Leonardo paveiksle? Mona Lizos fone kalnuotas peizažas, per kurį vingiuoja kelias link tolimų kalnų ir vandens telkinių. Galbūt tolumoje stūksantys kalnai ir gilūs mėlyni vandenys simbolizuoja Naująjį pasaulį – Mona Lizos paslapties priežastį.
Kai Pateris prilygino Mona Lizą vampyrui, jis tarsi matė kažką makabriško ir baugaus Leonardo darbe, kažkokį ryšį tarp sekso ir mirties. Galbūt tai nebuvo tik Paterio pernelyg laki vaizduotė, sukurianti moralinio nuosmukio vizijas, kadangi šiame paveiksle tikrai galime rasti mirties šešėlių.
Kai 1963-aisiais amerikiečių menininkas Andy Worholas sukūrė juodai baltą Mona Lizos versiją, išryškėjo kiek daug juodos spalvos iš tikrųjų slypi Leonardo portreto auksiniuose ir ruduose tonuose. Tamsūs šešėliai krinta ant Džokondos veido, išryškindami jos grožį, tačiau taip pat tarsi prasitaria apie melancholiją, besislepiančią už jos šypsenos. Šešėliai po jos akimis tikrai galėtų pasirodyti prastos sveikatos ženklu. Keista žalsva ją supanti šviesa galėtų vaizduoti jos ligos padarinius.
Jei Mona Liza yra moters sergančios venerine liga portretas, šios mirties ir ligos aliuzijos staiga įgauna prasmę. O jos šypsnys tampa ironišku įrodymu, kad seksas sukelia ligas. Tokia makabriška idėja sutampa su Leonardo analize, kurią atliko Sigmundas Freudas.
Savo 1910-ųjų knygoje „Leonardo da Vinci vaikystės prisiminimai“ (angl. „Leonardo da Vinci and a Memory of His Childhood“) S.Freudas teigė, kad eruditui, kuris ne tik tapė paveikslus, bet ir prirašė pilnas knygas mokslinių darbų, seksas kėlė pasibjaurėjimą. Jis manė, kad Leonardo buvo homoseksualus, tačiau bijojo turėti lytinių santykių tiek su vyrais, tiek su moterimis. Vietoj to, kad pasiduotų savo seksualiniams potraukiams, Leonardo atsidėjo moksliniams tyrinėjimams.
S.Freudui tikrai pasirodytų įdomi teorija, kad Mona Lizos portreto modelis galėjo sirgti sifiliu. Žinoma, savo knygoje apie Leonardą S.Freudas parašė daug klaidingų dalykų. Ši teorija tikriausiai taip pat yra klaidinga. Tačiau liguistas daugybės žmonių noras pasigrožėti šia gražuole, besislepiančia už stiklo, tikrai atrodo nesveikas.
Kad ir ką iš tikrųjų reikštų Mona Lizos portretas, šedevre tikrai atsispindi moralinis nuosmukis, vadinamasis dekadansas. XIX amžiaus svaičiojimai apie vampyrus, sergančius sifiliu, neatrodo tokie beprotiški.
Pagal „The Guardian“ parengė Ernesta Vyčaitė
