Vasario 28 dieną išleista knyga, kurioje pavaizduoti 66 buvusių karių portretai, aliejiniais dažais nutapyti G.W.Busho, pakilo į „The Washington Post“ bestselerių sąrašo viršų.
„Kad ir ką manytumėte apie G.W.Bushą, jis savo knygoje ir piešiniuose atskleidžia dorybes, kurių šiomis dienomis trūksta JAV politinės piramidės viršuje: smalsumą, užuojautą, troškimą mokytis ko nors naujo bei neprilygstamą drąsą visa tai parodyti viešai.
Yra daug įrodymų, kad jis yra nuolankesnis ir smalsesnis nei tas pasipūtęs politikas, kurį jis vaidino būdamas prezidentas. Jo susidomėjimas menu nuoširdus, o jo darbai – gana vykę“, – 70-metį G.W.Bushą liaupsino meno kritikas Philipas Kennicottas.
Knygoje „Narsos portretai: vyriausiojo vado duoklė Amerikos kariams“ („Portraits of Courage: A commander in Chief’s Tribute to America’s Warriors“) 70 metų G.W.Bushas ne tik siekia parodyti žmonėms JAV veteranų portretus, bet ir aprašo, kaip kiekvienas karių įveikė sunkumus.
„Nesu tikras, kaip šiame tome pateiktiems meno kūriniams pavyks atlaikyti kritikų žvilgsnį. Vis dėlto aš esu naujokas. Tačiau kiekvieną piešinį tapiau atidžiai ir pagarbiai“, – savo knygoje rašo G.W.Bushas, kuris bandė perteikti, kaip jo administracijos pradėtuose karuose traumuoti kariai sugebėjo susikurti naują gyvenimą.
G.W.Bushas nutapytus veteranus artimai pažino kartu su jais važinėdamas dviračiais ir žaisdamas golfą. Buvęs prezidentas užsimojo paaukoti visus pinigus, kuriuos gaus už savo knygą, savo Prezidentiniam centrui, padedančiam daugeliui amerikiečių, įskaitant buvusius karius.
Tiesa, buvęs JAV lyderis atskleidė, kad pomėgį kurti meną atrado visai neseniai, bet sparčiai į jį įniko – mat jam norėjosi mokytis naujų dalykų, užsiimti kokia nors veikla po to, kai baigė kadenciją.
„Kai buvau vaikas ir prezidentas, nelabai domėjausi menu, – pasakojo G.W.Bushas. – Tačiau pasibaigus kadencijai neradau ramybės – man reikėjo dar vieno projekto.
Man rekomendavo perskaityti buvusio Jungtinės Karalystės premjero Winstono Churchillio knygą „Tapymas kaip laisvalaikis“ („Painting as a Pastime“) ir man pasidarė įdomu.“
Kone kasdien tapantis G.W.Bushas prisipažino, kad jo darbas su teptuku kol kas yra ganėtinai ribotas ir jam sunkiausia tapyti žmonių akis, nupiešti jas taip, kad jos būtų išraiškingos.
O daugiausia įtakos buvusio prezidento portretams daro menininkai Lucianas Freudas, Wayne’as Thiebaud, Joaquinas Sorolla bei Claude’as Monet.
„Viliuosi, kad į mano paveikslus žiūrintys civiliai suvoks, kad veteranai neturi nė truputėlio savigailos, – teigė G.W.Bushas. – Tikiuosi, tai įkvėps mūsų piliečius įveikti savo iššūkius, o veteranai suvoks, kad drąsu kalbėti apie savo žaizdas – įskaitant tas, kurios nematomos.“
Tačiau G.W.Busho menas žavi tikrai ne visus.
„The Guardian“ meno kritikas Jasonas Farago yra išdėjęs į šuns dienas buvusio JAV prezidento sukurtus pasaulio lyderių portretus: „Paveikslai nėra blogi, bet jie atsargūs, tušti, net vergiški – tai piešiniai, tapyti menininko, kuris bijo arba nesugeba kurti ko nors, kas paliktų žymę.“
Pirmą kartą žinias apie naują G.W.Busho aistrą tapyti 2013 metų žiemą paskleidė programišius iš Rumunijos Marcelis Lehelis Lazaras – paviešino ankstyvus buvusio prezidento portretus, įskaitant du, kur jis pats save tapė vonios kambaryje.
Viešumas G.W.Busho neišgąsdino. Priešingai, jis savo įgūdžius lavina diena iš dienos, o savo darbus pristato viešai, kad galėtų sulaukti kritikos ir išreikšti savo mintis bei jausmus portretų subjektams. („Time“, „The Guardian“, „The Telegraph“, LR)
