„Senosiose civilizacijose gyvenimas ir mirtis buvo įvardijami kaip neatskiriamos kosminio proceso stadijos. Šiuolaikinėje visuomenėje gyvenimo laikinumo suvokimas pastebimai pakito. Šios urnos kurtos sušvelninti skausmą. Savo darbais noriu pasakyti, kad mirtis nereiškia baigties, todėl ir urnų kolekciją pavadinau „Nesibaigianti kelionė“. Tiek neįprastai šviesiomis jų spalvomis, tiek forma norisi keisti požiūrį į atsisveikinimo ritualus, padaryti juos jaukesnius, skoningesnius, labiau asmeniškus’’, – pasakojo keramikė K. Alšauskienė.
Savo kūriniuose būties esmę keramikė Kristina bandė atskleisti naudodama natūralias gamtines medžiagas. Jos klasikinių cilindro, ovalo, amforos formų urnos dekoruotos žemės spalvų glazūromis, prasminiais reljefiniais piešiniais. Pabrėžtinai grubiuose paviršiuose ar vos matomuose reljefuose galima įžvelgti samanos, augalo sėklos fragmentą. Nuosaikias urnų formas praturtina dangteliai, neretai užbaigiami puošniomis karūnomis, jautriais medžiagos persipynimais, stilingais akcentais.
Kapų dizaino ir priežiūros paslaugas teikiančios įmonės „Mamorus“ įkūrėja Eglė Balčiūnienė papasakojo, kad keramikę Kristiną sukurti urnų liniją pakvietė ne tik dėl jos išskirtinių gaminių bei turimos patirties, bet ir dėl jos domėjimosi gamtos ir žmogaus gyvenimo vienove, jos jautriu ir kiek poetišku žvilgsniu į sakralinį pasaulį.
„Kasmet vis daugiau žmonių atsisveikinimui su artimu žmogumi ieško skoningų, unikalių, jaukių urnų, kurios labiau primintų meno kūrinį ir atspindėtų išėjusio žmogaus būdą. Gaminti jas iš keramikos mintis kilo prisimenant istoriją.
Pirmieji moliniai indai su žmonių pelenais buvo rasti dar 7000 metų prieš Kristų, o nuo senovės Graikijos laikų kremuoti palaikus būdavo įprasta. Pelenai jau tais laikais buvo laikomi dekoratyvinėse spalvotose molinėse vazose. Dauguma žmonių vertina natūralumą, o molis – natūralios kilmės medžiaga, „šilta“ bei jauki, ne tokia kaip metalas ar granitas.
Urnos gamybos procese dalyvauja oras, vanduo, ugnis, žemė, t.y. visa natūrali mus supanti aplinka. Tačiau svarbiausia – visą procesą sušildo žmogus: nuo molio gabalo paėmimo, lipdymo ar žiedimo iki gaminio išėmimo iš degimo indo ir perdavimo mirusiojo artimiesiems. Norėjosi sukurti ne tik individualaus dizaino lietuvišką gaminį, bet ir kurtą atsakingai, galvojant apie išėjusį žmogų“, – pasakojo E.Balčiūnienė.
Kasmet Lietuvoje vis daugiau velionių artimųjų renkasi ne tradicinį laidojimo būdą, o kremavimo paslaugas, todėl poreikis urnoms ir kuo įvairesnėms, originalioms tik auga.
