Lapkričio 12 d. atidaryta japonų erotinio meno paroda „Pavasario paveikslai: shunga“. Tai 36 medžio raižiniai, atspausti 1907 m. Miunchene 400 egzempliorių tiražu (parodoje pristatomas 297-as rinkinys iš 400). Parodos kolekciją sudaro žinomų japonų autorių – Moronobu (1618–1694), Harunobu (1724–1770) ir Utamaro (1753–1806) kūriniai.
Pažodžiui shunga reiškia „pavasario paveikslus” (“pavasaris“ šiuo atveju funkcionuoja kaip sekso eufemizmas). Kaip manoma, shunga kilo iš XV a. Kinijos medicinos vadovėlių, o labiausiai išpopuliarėjo XVII–XIX a. Japonijoje.
Dauguma ukyio-e meistrų (tame tarpe Hokusajus, Hiroshige ir kt.) išbandė savo jėgas ir shunga žanre. Žanrui būdingos tam tikros taisyklės: atspauduose ir piešiniuose vaizduojamos poros dažniausiai yra apsirengusios, hiperbolizuojamos genitalijos, figūros išraitomos sudėtingomis pozomis. Kartais pridedami trumpi dialogai. Kiekvieną raižinį dengia ploniausio ryžių popieriaus „užuolaidėlė“.
Kam gi buvo naudojamos erotinės iliustracijos? Galima būtų paminėti gana absurdiškus atvejus – kariai tikėjo, jog shunga gali apsaugoti nuo mirties, tad slėpdavo iliustracijas po šalmu arba priglausdavo prie krūtinės. Manyta, kad shunga saugo nuo gaisrų ir atneša sėkmę.
Tačiau pagrindinės shunga funkcijos yra, be abejo, hedonistinė ir estetinė – tai yra tiesiog nepaprasto grožio meno kūriniai. Jie buvo atspausti ir išplatinti Europoje sececijos stilistikos įkarštyje ir labai aiškai paliudija, kokią įtaką japoniškos grafikos tradicija padarė europietinei secesijos stilistikai: tai visų pirma linijos („botago kirčio“ linijos) estetika, kuri, tokia ryški japoniškuose shunga raižiniuose, tiesiog pakerėjo Europos secesijos autorius, pradedant Aubrey Beardsley ir baigiant Egon Schiele.
* * *
Paroda veikis iki šių metų gruodžio 31 d. Ekspozicija rekomenduojama asmenims nuo 18 metų.
