Vilniaus galerijoje „Meno niša“ atidarytoje J.Kyzikaitės parodoje „Kamufliažas“ – ir nuodingi augalai, ir rožiniai flamingai, ir karantino pėdsakai, ir mintys apie per anksti išėjusį kolegą tapytoją.
Šiemet sukurtus tapybos darbus ir piešinius publikai pristatanti J.Kyzikaitė nevengia šių dienų aktualijų, todėl net iš pirmo žvilgsnio smagūs paveikslai persmelkti nerimo. Juose galima pamatyti žmones su apsauginėmis kaukėmis arba skafandrais, temperatūros matuoklius ir net bebrą Vilniaus centre, kuris karantino metu buvo tapęs socialinių tinklų herojumi.
„Kamufliažas“ – devintoji autorinė Jaunojo tapytojo prizą prieš dešimtmetį pelniusios J.Kyzikaitės paroda.
Dabar tapytoja jau yra Vilniaus dailės akademijos meno daktarė, o jos kūryba pristatyta daugiau nei 60 bendrų parodų Lietuvoje ir užsienyje.
– Kodėl parodą pavadinote „Kamufliažas“? Siūlote tarp ryškiaspalvių paveikslų žiūrovams pasislėpti nuo koronaviruso? – paklausiau 40-metį vasarą šventusios tapytojos.
– Ne, pavadinimas su virusu neturi nieko bendra, nors nemažai parodos darbų atsirado karantino metu. Tiesiog pati ekspozicija sudėliota iš įvairių gabalėlių – šviesesnių, tamsesnių. Be to, mėgstu tokius darbus, kuriuos ne taip paprasta iš pirmo žvilgsnio suprasti, kuriuose kai kas lyg ir paslėpta.
– Daugelis per karantiną džiaugėsi, kad turi daugiau laiko sau ir šeimai, tačiau dailininkams tai buvo dvigubas krūvis. Ir jums teko rūpintis dukromis. Kaip radote laiko kūrybai?
– Išvažiavome į kaimą, todėl teko tapyti mažesnio formato darbus. Pasiėmiau tas drobes, kurios tilpo į automobilį. Tokius tapau ypač retai, bet didesnes drobes labai sudėtinga nusivežti.
Kai šeima nuolat šalia, sunkiau susikaupti ir dirbti, norisi skirti laiko ir jai. O dar feisbuke paskaitydavau, kiek žmonės filmų pasižiūri, knygų perskaito.
Žinoma, ir tu gali tuos filmus žiūrėti, tačiau tuo metu, kai kiti tiesiog negali dirbti, tu turi ir idėjų, ir priemonių – tik eik ir dirbk. Teko su savimi pakovoti. (Juokiasi.)
– Kaip atsirado piešiniai ir paveikslai apie pandemijos realijas?
– Jie atsirado, kai pagaliau pradėjau dirbti karantino metu. Juk ir šiaip dažnai mano paveikslų idėjos susijusios su aktualijomis – tiesiog reaguoju į tai, kas vyksta aplinkui.
Per karantiną Vilniuje prie Neries pasirodė bebras – pradėjau svarstyti, kaip atrodytų miestas, jei 10 tūkstančių dienų praleistume karantine.
Tada nutapiau „10 000 dienų karantine. Vilnius“. Pamaniau, kad per tokį laiką Gedimino kalnas vėl sėkmingai apželtų, o gal dingus žiemoms net atsirastų papūgų.
Tuo metu atrodė, kad jau medžiojami ne gyvūnai, kuriems namuose užsidarę žmonės palieka daugiau erdvės, o patys žmonės. Kai buvo uždrausta net į parkus išeiti, nusprendžiau nutapyti užkardą prie Vingio parko su medžioklės atributais, tik vietoj šautuvo – temperatūros matuoklis.
– Gal žudantis virusas jūsų kūrybą paveikė ir netiesiogiai – paveiksluose atsirado nuodingi ir kaip virusas plintantys augalai?
– Nustebau socialiniame tinkle pastebėjusi, kad durnaropė, nors ir nuodinga, dabar ypač populiari Lietuvoje. Žmonės jos ieško, sodina, puošia gėlynus, nors jei vaikas ar gyvūnas netyčia paragaus, bus bėdos. Tuomet susidomėjau ir kitais nuodingais augalais.
Rinkausi tuos, kurie labai gražūs, kuriuos žmonės sodina kiemuose, nors jie iš tiesų labai nuodingi.
Įdomu, kad ir virusą nupiešiau dar pernai, lapkritį. Gruodį galerijoje „Meno niša“ buvo surengta paroda „Atgal į ateitį“. Joje rodžiau piešinius ant faneros, o viename jų buvo ir viruso atvaizdai.
Taip netikėtai nupiešiau, o, pasirodo, beveik išpranašavau ateitį.
– Ligos tema jums kadaise buvo labai aktuali, dabar ji sugrįžta, bet paveiksluose jau daugiau ironijos nei baimės?
– Juokaudamas gali pasakyti daugiau nei kalbėdamas rimtai. Man patinka žaidiminis tapybos aspektas, nes jį galima panaudoti ir tuomet, kai kalbama apie labai skaudžius dalykus.
Liga man buvo ypač aktuali, kai dukros buvo mažos ir daugiau nei pusę metų – nuo rugsėjo iki gegužės – sirgo viena po kitos.
Negalėdama nuo jų atsitraukti ir nueiti iki studijos piešiau vaikus su visais jiems būtinais gydymo aparatais. Šį piešinių ciklą yra įsigijęs MO muziejus.
O dabar viskas ne taip arti. Suprantu, kaip svarbu visiems saugotis, tačiau gąsdinimų pakankamai, todėl į situaciją sveika pažvelgti ir su humoru, kad nebūtų taip jau tragiškai liūdna.
– Tačiau kai kurie paveikslai kupini liūdesio, tam tikro juodojo humoro. Pavyzdžiui, su Sosnovskio barščiais kovojantis herojus. Kodėl tą darbą pavadinote „Tapytoju“?
– Tai kita šios parodos tema. Ji susijusi su menininko svajonėmis ir realybe.
„Tapytojas“ ir „Requiem svajonei“, „Iki pasimatymo“ – šie darbai atsirado kaip reakcija į tragišką tapytojo Jono Jurciko mirtį. Kai menininkas negali kurti, jis tiesiog neberanda sau vietos šiame pasaulyje.
Tai tokia beviltiška kova. Lyg ir galėtum, lyg ir turi talentą ką nors sukurti, tačiau jei gyvenimas nesusiklosto taip, kad galėtum ir užsidirbti pragyvenimui, ir tapyti, jautiesi lyg kovodamas su tais Sosnovskio barščiais – jokios prošvaistės.
Tokie paveikslai „In memoriam“ – prisiminus Jono mirtį. Ji atskleidė ir mūsų kultūros politikos realybę – menininkui nepaprastai sunku nuomotis butą, studiją ir gyventi savo gyvenimą. Tuomet prasideda nesibaigiantys pašaliniai darbai, kurie padeda išlikti, bet nepalieka laiko kūrybai – tam, ką tu galėtum daryti iš tiesų gerai. Todėl taip ir nutinka.
Man svarbūs pavadinimai, nes dažnai jie tampa nuoroda, padedančia paveiksle įžvelgti šiek tiek daugiau. Juk dažnai tapydamas atsikratai įkyrių minčių, baimių.
Labai skaudi ir netikėta man buvo Jono mirtis, tad ieškojau, kaip su tuo susitaikyti. Nutapiau šiuos darbus norėdama paleisti žmogų.
– Jūsų darbai pasakoja keistas, o dažnai ir šokiruojančias istorijas. Bandote suintriguoti žiūrovą?
– Mane visada žavėjo Rene Magritte’as ir kiti tapytojai, kurie mėgsta pasakoti. Buvo įdomu, kaip galima sukurti įdomų pasakojimą, kaip padaryti taip, kad tas pasakojimas būtų ne tiesioginis, ne vieno sluoksnio, kad žiūrovas daug dalykų galėtų perskaityti tarp eilučių ir kiekvienas rastų savo istoriją. Ta linkme ir einu.
Matyt, iš to kyla ir piešiniai, kuriuos vadinu dienoraščiais (jie rodomi galerijoje „Meno niša“). Vieni žmonės kuria istorijas rašydami, o man labiau patinka vaizdinis pasakojimas. Žinoma, retkarčiais tenka ir užsirašyti, nes dažnai mintys plaukioja kažkur ore, o tau reikia jas nuleisti ant žemės. Tada susikaupi, atsisėdi ir užsirašai.
– Jūs ne tik tapote, bet ir mokote vaikus bei suaugusius dailės. Ar pasikeitė žmonių požiūris į tokius užsiėmimus po karantino? Gal stengėsi viską užmiršti, panirę į išgalvotus pasaulius, o gal piešė virusus?
– Dauguma suaugusių ateina piešti norėdami palikti už durų savo kasdienes mintis, darbus ar net šeimos rūpesčius. Jie pradeda kurti ir akivaizdžiai atsipalaiduoja. Bet po karantino kūrybos ypač buvo išsiilgę vaikai. Jie tiesiog veržėsi į studiją. Atrodė, kad šimtą metų jiems tai buvo uždrausta.
Porą mėnesių jautėsi tikras meno alkis. Tiesa, kai kurie piešė ir koronavirusą, bet tikrai ne dauguma. Jie buvo išsiilgę paties proceso, dažų, išėjimo iš namų. Beje, panašiai jautėsi ir suaugusieji. Man pirmą kartą teko pamatyti su tokiu didžiuliu apetitu besidarbuojančius žmones.
Manau, kad menininkai, kurie ir šiaip įpratę būti vieni, kurti kasdien, gerokai lengviau ištvėrė visus karantino apribojimus.
