Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus nuoširdžiai džiaugiasi puikia galimybe išsamiai pristatyti M.K.Čiurlionio palikimą šios šalies meno mėgėjams, tačiau tikrai neužmiršta ir menininko kūrybos sekėjų bei gerbėjų Lietuvoje.
Ką tik pakeistoje M.K.Čiurlionio galerijos ekspozicijoje lankytojus džiugins paveikslai „Tiltai“ iš 10 paveikslų ciklo „Fantazijos“ (1904–1905) ir „Krantas“ (1905) bei vėliau nutapyti „Vasara“ (1907) ir „Gėlės“ (1907–1908). Į ekspoziciją sugrįžta 1908 m. birželį Druskininkuose nutapyta „Sonata Nr. 3 (Žalčio sonata)“. Sonatose M.K.Čiurlionis galutinai suformavo ir savo naują vaizduojamąją kalbą, atsiradusią dėl naujo požiūrio į paveikslo struktūrą ir į paveikslų ciklą. Plastinių elementų komponavimas į vientisą tapybinę-muzikinę sistemą čia – pagrindinė priemonė kūrybiniam sumanymui įkūnyti. Kiekviena grandis – tarsi balsas didžiuliame gamtos orkestre.
„Žalčio sonata“ artima Čiurlionio pasakų mitams. Autorius nugrimzta į tautosakinių vaizdų pasaulį, į legendų karalystę, kai žaltys buvo vienas iš lietuvių garbinamų dievybių. Pats M.K.Čiurlionis tiesioginės žalčio simbolio reikšmės, atrodo, niekam nepasakojo.
Kaip skirtingai gali būti žiūrima, įrodo ir M.K.Čiurlionio kūrybos tyrinėtojų mintys. V.Kairiūkščiui tai „lyg ir išminties, bet veikiau blogio simbolis, o sonatos „Finale“ išvada – blogio įveikimas“, V.Landsbergis užsimena apie „žmogiškojo pažinimo kelią“, A.Savickas pasirinko „gyvybės simbolį“... Nespėliojant ir nesiūlant vienareikšmio „šifro“, verta dar sykį ateiti į Nacionalinį M.K.Čiurlionio dailės muziejų ir pažvelgti į Čiurlionio žaltį – ką jis veikia sonatos paveiksluose.
Dabar visi M.K.Čiurlionio galerijos lankytojai turi unikalią galimybę išvysti šiuos ir dar daugelį kitų retai matomų paveikslų ir iš naujo atrasti šio menininko kūrybos pasaulį.
