„Mano kūriniai – lyg duoklė tėvams, protėviams, tautai. Juk viskas, kas Lietuvoje gražiausia, yra kilę iš kaimo“, – kalbėjo žinomas skulptorius Leonas Strioga prieš gerą dešimtmetį savo 80-mečio proga surengęs dvi parodas Kauno galerijose, po vieną – Klaipėdoje, Ukmergėje ir Vilniuje.
Ta proga jis atsakė į keletą „Lietuvos ryto“ korespondentės klausimų. Lrytas.lt skaitytojams siūlome anuomet dienraštyje publikuotą pokalbį.
– Jūsų jubiliejinės ekspozicijos liudija neišsenkamą kūrybos energiją. Solidus amžius – našta ar turtas?
– Galiu pasakyti, kad dar kokius trisdešimt metų norėtųsi pagyventi. Ne viską dar pasakiau, ne viską padariau. Kažkuris iš didžiųjų praeities skulptorių yra pasakęs, kad vos tik pradedi suprasti, kas yra skulptūra, o jau laikas mirti.
Mat skulptūra – išskirtinis dalykas. Labai daug laiko prireikia vien techniškai viską perprasti, o dar turi ir idėjos subręsti. Kodėl pasirinkau medį? Todėl, kad jame galiu greičiau išreikšti savo mintį. Pabaigiu vieną darbą ir iškart atsiranda taškas, nuo kurio atsispyręs galiu šokti prie kito.
– Kodėl parodą pavadinote „Pasiklydę Paukščių Take“?
– Šiuo metu pasaulyje jaučiamas sielos, vertingų dalykų deficitas. Todėl „pasiklydę“ – tai tie, kurie Žemėje nelabai pritampa, kurie nori romantikos, sielos kelionių. Negalima leisti nugalėti racionalumui, nes jausmas ir intuicija – daug brangesni dalykai. Parodoje – pastarųjų metų kūriniai, kurių vilniečiai dar nematė.
Jie man labiausiai patinka. Liūdnoki, nes liūdesys – tai ne bloga, o kaip tik dvasingesnė žmogaus būsena.
– Rašytojo Juozo Apučio portretas – taip pat kupinas liūdesio. Šviesa čia ypač subtiliai žaidžia paviršiuje.
– Su J.Apučiu draugavau. Šį portretą padariau 2008 metais, tad gerokai prieš jo mirtį. Norėjau jį pavadinti „Ūkanų Aputis“, lyg nujausdamas, kad išskris kažkur į ūkanas. O tą faktūrą pats atradau, niekas manęs nemokė.
Labiausiai mano darbams tinka beržas. Juk kai kapoju paviršių kirvuku, jis dar turi patrupėti. Man svarbu, kad kiekviename įkirtime jaustųsi dvasia, o tų įkirtimų, brūkšnelių – milijonai.
– Esate sakęs, kad jums skulptūra – tarsi poezija. Ką labiausiai vertinate iš mūsų rašytojų?
– Pastaruoju metu truputį daugiau domėjausi Jonu Strielkūnu. O šiaip dažniausiai skaitau Joną Juškaitį, Sigitą Gedą. Paskaitau ir Sigitą Parulskį. Pirmas įspūdis, kad jis – pesimistas ir nihilistas. Paskui supranti, kad jis yra išsigandęs pasaulio. Jis bijo, o jo gynyba – puolimas.
Literatūra man svarbi kaip ir muzika, mūsų dainos. Juk visa tai yra ta terpė, kurioje aiškiausiai reiškiasi dvasia.
– Ar tarp lietuvių skulptorių randate bendraminčių? Kaip vertinate tiek diskusijų sukėlusią Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“?
– Su Ksenija Jaroševaite gerai vienas kitą suprantame. Dar buvo Vytautas Šerys, su kuriuo mokiausi Vilniuje. Mes draugavome – kalbėdavomės, filosofuodavome, pasiboksuodavome. V.Šerys buvo stipresnis, tačiau aš – vikresnis. (Juokiasi.)
V.Urbanavičiaus darbai man patinka. Jie gerai apmąstyti, tačiau labai šilti, žmogiški. Be reikalo buvo užsipultas jo „vamzdis“. Jei jis būtų marmurinis, turbūt visiems būtų gražu, o kai iš tikrų vamzdžių padarytas, tai kelia ne tokių taurių asociacijų.
