„Bemaž kiekvienais metais rudeniop su Vytenio Lingio paroda galerija nušvinta. Jo paveikslai kas kartą įneša naują, šviežią šviesos pliūpsnį. Juos itin vertina Lietuvos meno kolekcininkai ir nesuklysiu sakydamas, kad V.Lingys turi ištikimų gerbėjų ratą. Dauguma šioje parodoje eksponuojamų darbų yra sukurti arba šiemet, arba per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje ir Ispanijoje, netoli Malagos, kur dailininkas gyvena rudenį ir žiemą. Keletą paveikslų parodai atsivežėme iš dailininko dirbtuvių Ispanijoje“, – apie parodą pasakojo galerijos savininkas Edvidas Žukas.
Parodos kuratorė Jolita Mieželaitienė V.Lingio paveikslus vadina Baltosiomis drobėmis: „Prieš mūsų akis veriasi „Bona Speranza“ (geroji viltis). Menininkas siekia paskleisti šviesą ir kuriančiojo prado žinią. Jam svetimos lietuvių abstrakcionistų dramos ir sunkiasvorės mintys. Su kiekviena pastarųjų metų paroda menininkas komunikuoja gerąją žinią, vilties kupinose drobėse Žemės grožį ir akimirkos pakartojimą“.
Ypatinga ir išskirtinė V.Lingio tapybos savybė – formatas. Jis daro įspūdį, kai pamatai kelių metrų nutapytą drobės plotą, kuriame žaižaruoja potėpiais išgauta faktūrų įvairovė. Jį įkvepia ir švelnus, mums gerai pažįstamas lietuviškas peizažas, ir ryškios, saulėtos Ispanijos spalvos, gamta.
Ispanijoje dailininką susirado prabangių Viduržemio jūros pakrančių vilų statytojai bei architektai ir pakvietė kurti paveikslus konkrečiam statiniui, interjerui. „Turiu unikalią galimybę tapyti neįtikėtinai didelio formato paveikslus, kurių aukštis kartais siekia ir 4 metrus, – pasakojo dailininkas. – Tas kūrybinis bendradarbiavimas su architektais yra nepaprastai įdomus. Įkvėpimo semiuosi iš gamtos, iš aplinkos, pro langus atsiveriančio peizažo“. Dailininkas prisipažino, jog jam ypač miela, kai skirtingų tautų žmonės tuose pačiuose paveiksluose įžiūri tai, kas būtent jiems artima ir pažįstama.
„Ko gero pavyko atrasti tai, kas bendra žmogui, kaip būtybei, nepriklausomai nuo jo tautybės ar gyvenamosios vietos. Ispanas juose mato Ispaniją, lietuvis – Lietuvą, islandas – Islandiją. Mano paveiksluose nėra horizonto. Stengiuosi pakilti ir apsidairyti į tokį tašką, kur žemės rutulys toli. Matau baltą spalvą ir bandau jos fone atvaizduoti šviesą, švytėjimą“, – apie savo paveikslus kalbėjo dailininkas.
Jis įsitikinęs, kad gyvenimo dramas bei tragedijas reikia palikti kitoms, trumpalaikiškesnėms meno rūšims – teatrui, poezijai, muzikai: „Į paveikslą kažkas žiūrės labai ilgai. Jis turi nešti pozityvią žinią, gerą energiją, kuria tikiu, kurios ieškau ir bandau atskleisti“.
Kita artimiausia V. Lingio paveikslų paroda numatyta Indonezijoje, Džakartoje, į kurią jį pakvietė vienos privačios galerijos savininkas. „Bus labai įdomu stebėti, ką juose pamatys tų kraštų žmonės. Indonezijoje iki šiol man neteko lankytis, o ir šis kvietimas buvo labai netikėtas“, – parodos „Menų tilto“ galerijoje išvakarėse pasakojo dailininkas.
