Fotografo nuotraukos žaibu apskriejo pasaulio žiniasklaidos gigantus – BBC, „Daily Mail“, „American Photo“.
Vyras ir anksčiau, kai dar nenaudojo bepilotės skraidyklės, stengėsi fotografuodamas pakilti aukščiau. Jo nuotraukos – iš bokšto, dangoraižio, nuo kalno, iš oro baliono, net keleivinio lėktuvo.
Nors smalsumas jį gena pažvelgti iš aukštai ir į miesto piktžaizdes, K.Janulis džiaugėsi, kad pasaulį sudomino ne negatyvūs, o gražūs miesto vaizdai.
– Kodėl pasirinkote fotografavimo būdą iš aukštai? – pasiteiravo K.Janulio „Sostinė“.
– Žmogus visais laikais siekė skristi, kad galėtų pajusti laisvės pojūtį ir pažvelgti į žemę iš paukščio skrydžio.
Dar neturėjau bepilotės skraidyklės, bet jau mėgau perspektyvas iš aukščiau. Aš vis ieškodavau būdų tai įgyvendinti.
Tas vaizdas iš paukščio skrydžio mums vis dar palyginti neįprastas, tai lyg pamatyti pasaulį iš naujo, kitomis akimis.
– Kuri Vilniaus vieta fotografuojant jus labiausiai nustebino, atrodė visai kitaip nei nuo žemės?
– Prieš pakeliant į orą skraidyklę paprastai būnu apgalvojęs, ką norėsiu fotografuoti ir kaip tai gali atrodyti pakilus. Bet kartais iškyla vaizdų, kurių žeme vaikščiodamas tikrai nepamatysi.
Pavyzdžiui, nė nesapnavau, kad ant apleisto buvusio kino teatro „Lietuva“ stogo yra užrašas „Help hell“ („Padėk, pragare“). Įdomu, kam į galvą šovė mintis ten palikti tokį užrašą?
Kitas nustebinęs vaizdas – skvero prie Baltojo tilto ir sakurų. Atrodė, kad ši vieta išvaikščiota skersai ir išilgai, ką nauja bepamatysi?
Tačiau iš aukštai jos atrodo stulbinamai.
– Kurią sostinės vietą galėtumėte fotografuoti be perstojo?
– Nebūsiu labai originalus, bet Vilniaus senamiestį.
Netaisyklingos gatvės, kiemai ir kiemeliai, veiksmas juose, raudoni čerpių stogai, bažnyčios, jų bokštai, skverai labai patrauklūs iš paukščio skrydžio.
Dabar suprantu, kodėl senamiestį saugo UNESCO komisija.
– Jūsų nuotraukos apkeliavo garsius pasaulio leidinius. Kas labiausiai sužavi užsieniečius, galbūt mažai pažįstančius mūsų šalį?
– Sunku atsakyti, jų pačių reikėtų klausti, bet tikriausiai labiausiai jie grožisi mūsų gamta. Aikčioja ir dėl miesto.
Nesivaikau pripažinimo, tiesiog darau darbą iš širdies. O jeigu jau įvertino, pripažino, vadinasi, patinka ne man vienam.
Tai stiprus postūmis eiti pirmyn ta pačia kryptimi. Nuotraukos iš aukštai kol kas naujiena, kitoks nei mūsų įprastinėje vaizduotėje susiformavęs vaizdas. Kada nors jis taps kasdienis.
– O jums pačiam svarbu vietovės grožis ar kartais nugali smalsumas, kaip atrodo viena ar kita miesto piktžaizdė, tarkim, čigonų taboras Kirtimuose, Naujosios Vilnios apleisti pramonės gigantai?
– Žinoma, kad smalsumas svarbiausia. Aš ilgai atidėliojau skrydžius virš Gedimino pilies, dar neskraidžiau ir virš daugelio kitų žymių Vilniaus objektų, nors knietėjo.
Bet užtai jau kilau virš sugriuvusių šiltnamių, Profsąjungų rūmų, kitų ne tik turistų, bet ir vilniečių retai lankomų vietų.
Nors esu už grožį, tos piktžaizdės irgi turi žavesio. Kartais jos daug tikresnės negu spindintis miesto centras. Juk blizgučiai ir lieka blizgučiais.
– Apskritai kas jums labiau prie širdies – fotografuoti gamtos peizažus ar miesto labirintus?
– Kai būnu mieste – miestas, kai gamtoje – gamta, o prie širdies – gera fotografija.
– Oro balionų pilotai pasakoja, kad kartais iš dangaus pastebi ir pikantiškų vaizdelių. Jums to nepasitaikė užfiksuoti?
– Vienas bepilotės skraidyklės skrydis paprastai trunka dešimt minučių. Tai nėra daug. Todėl laiką panaudoju konkretiems kadrams, nelabai yra kada žvalgytis pikantiškų vaizdelių.
Kas kita oro balionas. Jis juda vėjo kryptimi, todėl tikėtina, kad gali praskristi ir ten, kur oro balionui nereikėtų būti.
Aš su skraidykle stengiuosi neįlįsti į privačią erdvę. Siekiu nepažeisti tam tikros fotografavimo etikos.
– Vilnius – gana tankiai apgyvendintas miestas. Ar nepasitaikė konfliktų su gyventojais dėl bepiločių skraidyklių skrydžių?
– Iš pradžių nežinojau, kaip žmonės reaguos į tokį aparatą danguje. Bet greit pajutau, kad neigiamos reakcijos nei Vilniuje, nei kitur nesulaukiu.
Tiesa, buvo vienas kitas paburnojimas ar susidūrimas su policija, bet dažniausiai žmonės ateina pasikalbėti iš susidomėjimo skraidykle.
