Buvęs partizanas Jonas Abukauskas stovi ant archeologų iškastos duobės krašto. 85 metų vyras kiekvieną rytą apsivelka Laisvės kovotojo uniformą ir nukeliauja dešimtis kilometrų į Dusetų miestelį, kur dirba archeologai. Kovotojo akys regėjo sovietinę mėsmalę, į kurią buvo grūdami Lietuvos žmonės. Tačiau net ir pro storą patirties skydą jo žvilgsnyje galima pamatyti viltį. Viltį, kad tyrėjai šiomis dienomis pagaliau suras nužudyto brolio palaikus.
J. Abukausko jaunesnysis brolis Vytautas buvo nužudytas 1952 metų rugsėjo 21 dieną Južintų valsčiuje. Manoma, kad sovietiniai galvažudžiai „Audros“ būrio partizaną nukovė per miško valymą.
1952 metais, kai okupantai jau beveik buvo sunaikinę organizuotą partizaninį judėjimą, Dusetų miestelio gyventojai matė MGB pastato kieme suguldytų kovotojų lavonus. Tarp nužudytųjų buvo ir J. Abukausko brolio Vytauto kūnas.
Praėjus dviems dešimtmečiams tame pačiame kieme buvo statomas lauko tualetas. Rausiant žemę ekskavatoriaus kaušas užkabino žmonių kaulus. Tada dar buvo gūdus sovietmetis, miestuose ir kaimuose siautėjo baimė, todėl žmonės garsiai nekalbėjo apie šiurpų radinį. Tačiau pašnibždomis vis užsimindavo, kad tai galėtų būti nužudytų „Audros“ partizanų būrio kovotojų kaulai.
Remiantis šiais duomenimis ir buvo pradėtas tyrimas.
Tiki, kad aptiko partizanų kūnus
Nuo praėjusios savaitės Dusetų miestelio K. Bugos gatvėje dirba archeologinės perkasos vadovas ir 3 jo pagalbininkai.
„Tikimės, kad šią savaitę jau baigsime darbus. Šioje vietoje buvo šiukšlynas, todėl mes nesitikime rasti kažkokių archeologinių radinių. Darbas vyksta greitai“ - penktadienį sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) Gyvosios atminties programos vadovas Dalius Žygelis.
Buvo atkasti keturių žmonių palaikai. Archeologai tikisi rasti ne tik J. Abukausko brolio kūną, bet ir jo bendražygio partizano Juliaus Siručio. Taip pat partizanų šeimos - vyro ir žmonos Stukų - kaulus.
Tyrėjas D. Žygelis pripažįsta, kad dar anksti teigti, jog maždaug 80 kvadratinių metrų perkasoje rasti palaikai yra „Audros“ būrio partizanų: „Yra tiesioginių liudininkų, kurie matė, kad partizanų kūnai buvo suguldyti šiame kieme. Bet žmonių, kurie matė juos čia užkasant – nėra.“
Apie tai, kad rasti kaulai gali būti partizanų, išduoda nepagarbi palaidojimo poza. Kūnai sumesti veidu į žemę, sulenktos rankos, kojos.
„Niekada Lietuvoje nebuvo tokio laidojimo būdo. Kiti mūsų tyrinėjimai rodo, kad tokia nepagarba mirusiems yra būdinga MGB. Jų nužudytų žmonių palaikus randame tokioje padėtyje, kokioje sustingo nušovus ar įmetus į duobę“, - pasakojo Gyvosios atminties programos vadovas.
Tiesa paaiškės, kai archeologai gaus teismo medicinos ekspertų išvadas. Specialistai turi galimybę nustatyti biologinį palaikų amžių, lytį, kulkų ar kitų ginklų padarytus sužeidimus, ligas. „Jeigu kaukolė yra gerai išsilaikiusi ir yra to žmogaus nuotrauka, galima atlikti fotosugretinimą. Tokie patyrę specialistai, kaip profesorius Rimantas Jankauskas, tuos sudėtingus tyrimus atlieka labai greitai“, - apie kūnų atpažinimo procesą kalbėjo D. Žygelis.
Jeigu teismo medicinos ekspertams nepavyks identifikuoti kūnų, tai tyrėjai pasitelks radiokarboninį metodą, dar vadinamą C14. Tas tyrimas padėtų tiksliai nustatyti palaikų amžių.
„Mano brolio kūną bus lengva atpažinti. Jis buvo susižeidęs dešinę ranką, - nugirdęs mano ir D. Žygelio pokalbį pasakė archeologų darbą stebintis partizanas J. Abukaustas. - 1943 metais mes su broliais Vytautu ir Pranu buvome radę griovyje paslėptus kareivių ginklus. Tada dar buvome paaugliai. Man buvo 17, o broliams po 15 metų. Vytautas kažkaip neatsargiai žaidė su šautuvu ir persišovė sau dešinę ranką.“
Už tų ginklų radimą ir pasisavinimą J. Abukauskas buvo įkalintas Šilutės rajono Macikų kaimo lageryje. Tai buvo pirmas kartas, kai vyras neteko laisvės.
Galingas būrys varė baimę okupantams
„Audros“ partizanų būrys aktyviai veikė Dusetų apylinkėse iki 1952 metų vidurio. Paskutiniai kovotojai žuvo rugsėjį. Tai buvo galingas ir aktyvus būrys, kuris kėlė baimę okupantams.
„MGB ataskaitose rašoma, kad 1950-1952 metais kelių aplinkinių valsčių teritorijoje veikė apie 20 partizanų. Tai buvo organizuoto partizaninio judėjimo saulėlydis, todėl toks kovotojų skaičius yra didelis“, - paaiškino tyrinėtojas D. Žygelis.
Dusetų apylinkėse veikusio „Audros“ partizanų būrio nepavyko sunaikinti mūšiuose. Todėl sovietiniai galvažudžiai ėmėsi klastos – partizanai buvo ne žudomi, bet priverčiami dirbti okupantams. Juos vadino agentais-smogikais.
Į nelaisvę paimti partizanų vadai būdavo kankinami ir šantažuojami tol, kol sutikdavo bendradarbiauti su stribais. Jie būdavo aprengiami Lietuvos partizanų uniformomis ir viliodavo į pasalas miškuose likusius savo bendražygius.
„Atrodo, kad Raudonoji armija buvo labai galinga, Antrojo pasaulinio karo nugalėtoja. Tačiau tiesioginėje kovoje ji negalėjo įveikti Lietuvos partizanų. Todėl turėjo pasitelkti tokius žiaurius ir negarbingus metodus, kaip provokacijos, smogikai, agentai“, - pasakojo D. Žygelis.
Panašus likimas ištiko ir paskutinįjį Vytauto partizanų apygardos, kuriai priklausė „Audros“ būrys, vadą Bronių Kalytį – Siaubą. Suimtas, kankintas ir galiausiai palaužtas jis sutiko dirbti stribams. Būdamas vadu jis iškviesdavo į susitikimus savo kovos draugus, o juos suimdavo arba nužudydavo stribai.
Paskutinis „Audros“ būrio vadas Antanas Kazakevičius taip pat buvo iškviestas į susitikimą su B. Kalyčiu-Siaubu ir suimtas. Kitas tame susitikime dalyvavęs partizanas buvo nušautas vietoje, nes negalėjo suteikti svarbios informacijos.
„Partizanų naikinimas buvo tik viena iš agentų-smogikų užduočių. Jie žudydavo ir partizanų šeimas. Todėl ir šiandiena visuomenėje Lietuvos partizaninis judėjimas yra vertinamas nevienareikšmiškai. Dar ir dabar tenka išgirsti žmonių pasakojimus, kad jų seneliai rėmė partizanus, bet buvo sušaudyti tų pačių partizanų. Ta sumaištis buvo sukurta sąmoningai, siekiant supriešinti lietuvių tautą. Gaila, kad tos žaizdos jaučiamos ir dabar“, - kalbėjo Gyvosios atminties programos vadovas D. Žygelis.
Į miškus išėjo visi trys broliai
Dalies „Audros“ būrio partizanų MGB neįveikė nei mūšiuose, nei pasitelkus agentus-smogikus. Todėl stribai sugalvojo kitą metodą – pažadėdavo amnestija už tai, kad partizanai sudėtų ginklus.
Būtent taip savo mūšius baigė ir „Audros“ būrio kovotojas J. Abukauskas. 1952 metų vasarį jis sutiko nutraukti partizaninę kovą. Tačiau žadėtos ramybės jis negavo. Po 5 mėnesių buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme. Tik gavę jo malonės prašymą galvažudžiai sutiko bausmę sušvelninti ir įkalinti vyrą 25 metams. Iš Irkucko srities lagerio buvęs partizanas grįžo tik 1976 metais.
J. Abukauskas į Laisvės kovotojų judėjimą įsitraukė būdamas 20 metų. Į miškus išėjo ir jo broliai dvyniai – Pranas ir Vytautas. Pirmąjį brolį stribai suėmė 1949 metais. O nužudytojo Vytauto palaikų dabar ieško mokslininkai.
Partizanų palaikų artimieji ieškojo patys
Kasinėjimai Dusetų miestelyje pradėti dabar, nes buvęs partizanas J. Abukauskas tik šiemet kreipėsi į LGGRTC su prašymu rasti jo brolio palaikus. „Mes reaguojame į visus gyventojų prašymus atlikti archeologinius tyrimus“, - sakė tyrinėtojas D. Žygelis.
Dauguma Laisvės kovotojų palaikų buvo iškasta dar 1990-1992 metais. Tada vyko masiniai partizanų palaikų perlaidojimai. Žmonės patys ėmė rausti paupius, laukus, pamiškes, žvyrų karjerus, šiukšlynus, kur galėjo būti užkasti jų giminaičiai. Tuo metu buvo daug tiesioginių liudininkų, kurie galėjo papasakoti apie tikslias palaidojimo vietas. Tačiau tai nebuvo profesionalūs tyrimai.
„Dabar į mus kreipiasi tik tie žmonės, kurie patys jau bandė ieškoti savo giminaičių palaikų, tačiau nerado. Mes turime galimybę užsakyti profesionalius detaliuosius tyrimus, tačiau tam reikia, kad žmonės į mus kreiptųsi. Tikrinti kiekvieno valsčiaus MGB kiemo mes neturime finansinių galimybių“, - paaiškino D. Žygelis.
Tyrinėtojų darbai yra planuojami. Pavyzdžiui, prieš pradėdami darbus Dusetų miestelyje archeologai kasinėjo Dzūkijos Zervynų miške. Buvo ieškoma sunaikinto partizanų bunkerio ir kovotojų kaulų. „Šita istorija yra kur kas aiškesnė, nes yra išlikę archyvai ir dokumentai“, - pasakojo tuose darbuose dalyvavęs D. Žygelis.
Dokumentuose rašoma, kad kovotojų palaikai buvo užkasti nužudymo vietoje. Tuo remiantis buvo atlikti sėkmingi archeologiniai tyrinėjimai.
Išliko MGB aktas, kuriame pasakojama, kad 1952 metų gegužės 20 dieną įvykio bunkerio šturmas. Stribai užpuolė Dainavos apygardos Genio partizanų grupės bunkerį. Per šturmą žuvo 4 jauni partizanai.
Keletą dienų prieš tą išpuolį į susitikimą su agentais-smogikais buvo iškviestas grupės būrio vadas, 8 metų miškuose praleidęs Petras Vaitkus-Genys. Per tą susitikimą jis buvo suimtas, o jo bendražygis nušautas vietoje.
Kitą rytą P. Vaitkus-Genys buvo tardomas, kankinamas, prieš jį buvo panaudotas šantažas, nes trys jo mažamečiai vaikai ir žmona buvo įkalinti Sibire. Galiausiai, užgrūdintas ir labai patyręs partizanas sutiko MGB parodyti kur yra jo bendražygių bunkeris.
Gegužės 20 dieną, apie 5 valandą ryte, jis privedė šturmo grupę prie slaptojo bunkerio.
Dokumentuose užfiksuota netgi tai, kad P. Vaitkus-Genys pabeldęs į bunkerį paklausė: „Vaikai, ar jūs visi namuose?“. Viduje buvę jaunesni partizanai atsakė: „Taip, tėve, visi.“ Tada šturmo grupė paleido į patalpą granatas ir sunaikino kovotojus.
„Tai galime įvardinti genocido faktu. Tiems žmonėms net nebuvo suteikta proga apsiginti, arba „išpirkti savo kaltę“, sovietinės valdžios atžvilgiu. Tai yra genocidas“, - sakė D. Žygelis.
Per sovietinės okupacijos laikotarpį Lietuvoje įvyko tūkstančiai tokių dramų.
* * *
1953 metų gegužę organizuotas Lietuvos partizanų judėjimas buvo sunaikintas – stribai suėmė Laisvės kovotojų vadą, generolą Joną Žemaitį. Pavieniai partizanai dar kovėsi iki 1965 metų.
Dusetų miestelyje sovietinės okupacijos žiaurumus dabar primena tik archeologinė perkasa ir toje vietoje augantis jaunas ąžuolas. 1972 metais, kai ekskavatoriaus kaušas užkabino žmonių palaikus, medį pasodino Dusetų miestelio gyventojai Izidorius Klabys ir Juozas Macijauskas. Jie tikėjo, kad buvusiame MGB pastato kieme atrasti Lietuvos laisvės kovotojų palaikai. „Svarstėme, kad tą medį reiktų nupjauti, nes jis galėjo trukdyti mūsų darbams. Bet kai sužinojome ąžuolo istoriją, nebegalėjome to padaryti“, - tapšnodamas medžio šoną pasakė tyrinėtojas D. Žygelis.
