Įdomu tai, kad juos skaito ne paprasti žmonės, nors ir mėgsta nusirenginėjimus bei nešvankius mimų vaidinimus. Užtai jų kūriniai buvo nepaprastai mėgstami aristokratų elito sluoksniuose, dominuojančiose klasėse. Kodėl? Kadangi būtent nuo jų (pasakytume, iš viršaus) prasideda romėnų mąstymo būdas ir apskritai Romos kultūra, būtent jie palaipsniui atsisako patriarchalinės šeimos tradicinių vertybių. Tai nesustabdomas procesas, dėl jo vėliau atsirado Ovidijus, Marcialis, Petronijus, Tibulas, Propercijus, kurie romėnų aukštuomenę užtvindys nepaprastai erotiškais kūriniais.
Aristokratų lūkesčių sukelta paklausa nesiliauja, ji maitina lotyniškąją erotinę literatūrą, kūriniai pasirodo nereguliariai, jie stilistiškai nevienodi – nuo elegijos iki epigramos, tai yra skirtingos metrikos kūriniai, bet jie turi vieną bendrą savybę: svarbiausios juose yra meilės ir sekso temos. Jos visuomet pateikiamos labai subjektyviai, kartais apie seksą pasakojama itin atvirai, kartais gausu poetinių aliuzijų, bet erotinio krūvio visuomet esama.
Greta erotinių knygų, egzistavo ir tai, ką galėtume palyginti su pornografiniais žurnalais – tai garsieji romėniškosios Kamasūtros kūriniai, kur yra visų erotinių pozų iliustracijos, sunumeruotos ir aprašytos.
Šios labai atviros iliustracijos paleido į gyvenimą tai, ką galėtume apibūdinti kaip tų laikų „pornografinius filmus“.
Iš tikrųjų, kai stebime erotines scenas, nupieštas ant sienų ar pavaizduotas bronzinių veidrodžių kitoje pusėje, matome, kad, be besimylinčios poros, dažnai rodomos kambario, kuriame yra meilužiai, detalės. Matyti lova, lempos, kartais ąsotis ar šuniukas, ir neretai paveikslėlis su erotine scena, pakabintas ant sienos. Šis paveiksliukas turi medines langines, panašias į lango, o tai ženklas, kad jos gali būti uždarytos. Kam jos reikalingos? Ir kodėl jos galėjo būti uždaromos?
Kad „rizikingų“ scenų nepamatytų namų vaikai? Ne – kaip matėme, namuose buvo daugybė erotinių vaizdų. Jos buvo uždaromos, kad neapdulkėtų, ar dėl saugumo? Nėra prasmės – tuomet reikėtų pridengti visus tam tikros vertės kūrinius namuose (statulas, freskas, baldus ir taip toliau); o juk reikėjo juos rodyti, kad svečiams būtų padarytas įspūdis. Tai kam jos buvo reikalingos? Archeologai ir mokslininkai ilgai aiškinosi šių paveikslėlių su varteliais paskirtį ir kodėl jie buvo laikomi romėnų kambariuose.
Ant terakotos medaliono, rasto Ronos slėnyje, yra nuoroda. Vaizduojama pora, pasirengusi pasimylėti – ji „joja“ ant savo vyro. Gilumoje – vienas iš tų paveikslėlių, atidarytas, jame matyti šuoliuojanti keturkinkė. Moteris sako savo vyrui: „Sveikas! Matai, kaip gerai mokausi“ (Valeas. Vides/ quam be / ne cha / las). Taigi, atrodytų, čia yra sąsajų tarp moters pozos ir šuoliuojančios keturkinkės...
Profesorius Varone savo Pompėjų kasinėjimų studijose pasiūlė tikrai stebinančią ir įtikinamą hipotezę apie šiuos paveikslėlius su atlankais. Tai gali būti išmoningas erotinis žaidimas, sugalvotas turtingiausių šeimų.
Tyrinėdamas vieną iš svarbiausių Pompėjų domus, Šimtmečio namus, esančius prie aukštutinio dekumano, Varone pastebėjo labai erdvų kambarį, cubiculum, prie kurio buvo prieškambaris. Kambaryje šalia durų, prie dviejų meilės scenas vaizduojančių paveikslų, buvo keista maža anga, vedanti į prieškambarį. Ji nedidelė, bet eina kiaurai visą sieną. Ji yra 1,66 metro aukštyje, tai yra – per aukštai, kad būtų anga maistui tiekti ar žiūrėti į kitą kambarį. Negalėjo ji būti ir šviesos šaltinis, ypač kad virš durų buvo platus langas... Kam ji galėjo būti reikalinga? Pasižiūrėjęs iš arčiau Varone pastebėjo kelias mažas skylutes aplinkui angą, greičiausiai paliktas vinių, turėjusių laikyti medinę struktūrą, dabar pradingusią – tai buvo medinės langinės, uždarančios angą.
O dabar profesoriaus Varone hipotezė. Kai šeimininkas atsiguldavo lovoje su meiluže ir pradėdavo priežaismę, langeliai būdavo uždaryti. Vergas, galbūt pats cubicularius, būdavo prieškambaryje ir įkišdavo į angą erotinį paveikslėlį (tabulae su figurae Veneris). Buvo nesunku, kadangi anga prieškambario pusėje didesnė, ji siaurėjo miegamojo link. Vergas įkišęs paveikslėlį įstumdavo iki galo, iki pat uždarytų langelių. Šeimininkui įsakius, vergas atidarydavo langelius, ir staiga pasirodydavo erotinė scena ir sukeldavo, galime įsivaizduoti, poros juoką ir moters nuostabą.
Paveikslėlis pasiūlydavo kokią nors erotinę pozą, ir taip aktas prasidėdavo sekso žaidimu. Gavęs ženklą, vergas uždarydavo langelius – galbūt virvelėmis – ir įkišdavo kitą erotinį paveikslėlį. Tada vėl atidarydavo, pasirodydavo nauja erotinė poza, moteris vėl nustebdavo, ir taip toliau... paveikslėlių turėjo būti gera krūva. Tikriausiai egzistavo šių darbų klestinti rinka, bet, kadangi jie buvo padaryti iš yrančių medžiagų, iki mūsų laikų neišliko.
Galime įsivaizduoti, jog paveikslėlių tvarką nustato šeimininkas (o gal jo ištikimas vergas) – tai savotiškas scenarijus, pritaikytas prie seksualinių nuotaikų ir savotiškai skatinantis erotinę įtampą bei kaitinantis atmosferą. Anot Varone, šiame erotiniame žaidime svarbiausia buvo būtent įvairovė ir staigmena.
Mes pridursime, jog ši langelių su erotiniais paveikslėliais sistema yra tarsi romėnų laikų pornografinis filmas: „uždega porą“, o seksas tampa aistringesnis ir labiau netikėtas. Pavyzdžiui – pasirodo paveikslėlis, vaizduojantis tris žmones grupiniame akte, ir tuo pat metu pro duris išnyra trečias erotinių žaidimų dalyvis.
Žinoma, tai tik hipotezė, bet labai įtikinama. Iš tiesų viešnamyje yra freska, kuri, atrodo, patvirtina šį aiškinimą – lovoje matyti nuogas vyras ir apsirengusi moteris, akivaizdu – esame meilės pasimatymo priežaismėje. Ant sienos priešais juos yra erotinis paveikslėlis, ir vyras rodo į jį ištiesta ranka, demonstruodamas moteriai, kokia bus poza, nuo kurios jie pradės mylėtis...
* * *
Alberto Angela. Meilė ir seksas senovės Romoje. Iš italų kalbos vertė Aurelijus Katkevičius. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 328 p. Viršelio dailininkė Asta Puikienė .
Alberto Angela (Albertas Andžela, g. 1962 m.) – italų paleontologas, gamtos tyrinėtojas, mokslo populiarinimo laidų vedėjas ir rašytojas. Lietuvių kalba jau išleistos dvi jo knygos apie kasdienį gyvenimą senovės Romos imperijoje (“Viena diena Senovės Romoje” ir „Romos imperija. Kelionė paskui monetą“). Ši, trečioji knyga – apie tai, kas gyvenimą daro pakeliamą. Apie meilę. Autorius leidžia mums patirti malonumą skaitant šį romaną, kuris tikslus kaip istorinė monografija.
„Meilė ir seksas senovės Romoje“ atsako į daugybę klausimų. Kaip bučiavosi senovės romėnai, ką žiūrėdami vienas kitam į akis sakydavo įsimylėjėliai, ar sužadėtinis kviesdavo savo išrinktąją vakarienės, ar egzistavo biseksualumas ir kūniškos meilės mokslas – Kamasūtra. Kaip mylėdavosi imperatoriai ir prasčiokai, kokiais būdais žmonės viliodavo vieni kitus ir kokie buvo seksualiniai tabu. Ar egzistavo neištikimybė, jei taip, – kas grėsė neištikimiesiems?
Įsivaizduokime, kad atsidūrėme senovės Romos aikštėje. Čia vaikštinėja įsimylėjėlių pora, gladiatorius, besižvalgantis į kilmingą merginą, tėvas, lydintis sūnų padaryti tai pirmą kartą pasimylėti, aukšto lygio prostitutė... Gerai pažiūrėkime į šiuos žmones – pakaks pabūti su jais vieną dieną ir perprasime intriguojančias senovės Romos meilės ir sekso paslaptis. Pamatysime, kad romėnų būdas mylėti neįtikėtinai primena mūsiškį.
