Bet Vakarai anaiptol ne iš karto suprato, kad naciai sieks užvaldyti visą pasaulį: Europos politikai tikino, kad Adolfui Hitleriui reikia tik Dancigo koridoriaus, jį atgavęs, jis nusiramins, ir į Europą grįš taika. Mūsų laikais Rusijos agresija prieš Ukrainą trunka beveik pusę metų, tačiau Vakaruose dar apstu aklų politikų, kurie tiki, kad Vladimiras Putinas sustos, jei tik bus pripažintas Krymo užgrobimas.
O galbūt jau tikrove tapo baisiausias košmaras, kurio daugiau kaip 70 metų Europa bijojo net sapnuoti – trečiasis pasaulinis karas.
Tikėjosi greitos taikos
1939-ųjų rugsėjo pirmosios tarpukario Lietuvos oficiozo „Lietuvos aidas“ pagrindinis straipsnis skelbė antraštę „Ko Vokietija nori iš Lenkijos. Dancigas turįs grįžti prie Reicho tučtuojau“.
Vedamajame valdančiosios Tautininkų partijos leidinio straipsnyje „Įvykių ekrane“ apžvalgininkas Bronys Raila kritiškai įvertino nuogąstavimus, kad Europą sukrės baisaus karo banga.
„Jeigu kuris nors iš vadinamojo Dancigo konflikto dalyvių būtų norėjęs pradėti ar sukelti karą, tai būtų galėjęs geriau pasirengti ir pradėti jį patogesniu momentu, nei yra šiandien, kai visi kraštai suspėjo sustiprinti savo apsaugos priemones... Karo niekas nenori, juo labiau kad jo pradėjėjams neįmanoma apčiuopti pergalės tikrumą“, – rašė autorius.
Toliau jis postringavo, kad nors padėtis Europoje labai įtempta, galimybės pasiekti taiką net padidėjo.
Tą dieną, kai Lietuvos skaitytojai skaitė šias eilutes, Vokietijos aviacija jau bombardavo Lenkijos miestus. Tos pačios dienos vakariniame „Lietuvos aido“ numeryje buvo išspausdinta žinutė apie tai, kad rugpjūčio 31 dieną Sovietų Sąjungos Aukščiausioji Taryba ratifikavo SSRS ir Vokietijos nepuolimo sutartį, žinomą kaip Molotovo–Ribentropo paktas.
Kai kurie Vakarų valdantieji politikai šį paktą iki 1939-ųjų rugsėjo manė būsiantį papildoma taikos Europoje garantija.
Politikai veikė apgraibomis
Tie veikėjai žiauriai apsiriko. Kaip ir „Lietuvos aido“ apžvalgininkas B.Raila, pirmąją Antrojo pasaulinio karo dieną rašydamas apie padidėjusias galimybes taikiai susitarti su A.Hitlerio nacių Vokietija.
Nereikia stebėtis, kad B.Raila apsiriko. Jis buvo vienas geriausių literatūrologų, tačiau – politinis išverstakailis, flirtavęs su kairiaisiais, vėliau persimetęs į tautininkų pusę, po 1940-ųjų trumpai šlovinęs Raudonąją armiją kaip „išvaduotoją“, o įžengus vokiečiams skelbęs piktus antisemitinius pareiškimus.
Tais laikais susimovė visas Vakarų Europos politinis elitas su Jungtinės Karalystės premjeru Neville'iu Chamberlainu priešakyje, bandžiusiu ne tramdyti, o užglostyti išprotėjusį vokiečių jefreitorių.
Net kai pirmosiomis rugsėjo dienomis Liuftvafė bombardavo Varšuvą, o vokiečių tankai veržliai triuškino šaunią, bet beviltišką lenkų kavaleriją, šio konflikto niekas nevadino pasauliniu karu. Nes niekas dar negalėjo pasakyti, kad jis iš tiesų prasidėjo.
„Paskelbta visuotinė mobilizacija Lenkijoje yra daugiau psichologinio nei karinio pobūdžio“, – karo išvakarėse šį raminamąjį teiginį nuo britų „Times“ nusirašė „Lietuvos aidas“.
Tikroji karo pradžia
Kada iš tiesų prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, kodėl ano meto politikai ir visuomenė gana ilgai nenorėjo patys sau pripažinti, kad karas jau vyksta, ir ne bet koks, o pasaulinis?
Atsakymų į šį istorinį klausimą šiomis dienomis reikia tam, kad būtų išvengta praeities klaidų.
Ar Rytų Ukrainoje jau atvirai veikianti Rusijos kariuomenė reiškia Trečiojo pasaulinio karo pradžią? O gal ji prasidėjo anksčiau, Kremliui užgrobus Krymą? Ir tik po 50 metų palikuoniai šaipysis iš mūsų kartos, kuriai labiausiai rūpėjo Lietuvos rinktinės sėkmė pasaulio krepšinio čempionate tomis dienomis, kai pasaulis, tai pagrūmodamas, tai mandagiai nusilenkdamas V.Putinui, klusniai žengė paskui jį į naujo pasaulinio karo ugnį.
Mykolo Romerio universiteto docentas istorikas Ramūnas Trimakas pripažino: nors Antrojo pasaulinio karo pradžia oficialiai laikoma 1939-ųjų rugsėjo 1 diena, tačiau karo karo ištakų galima ieškoti gerokai anksčiau, į 1936-uosius, kai dar silpnos vokiečių karinės pajėgos užėmė pagal Versalio sutartį demilitarizuotą Reino kraštą, nesutikdama gerokai stipresnių Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės karinių pajėgų pasipriešinimo. Nacistinė Vokietija sumaniai išnaudojo to metu politinę konjuktūrą, tame tarpe laviruodama tarp sutarčių ir įsipareigojimų - tai buvo ir karinės galios demonstravimas, anuo metu turint dar silpną Wehrmacht'ą, ir, tuo pačiu, Trečiojo Reicho diplomatinė pergalė.
Rusijos priešų sąrašas ilgėja
Britų ir prancūzų politikai anuomet tik žodžiais smerkė ir barė įžūlaus nacių vadeivos agresiją. Beveik lygiai taip pat, tik grasinančiais žodžiais Vakarai tramdė V.Putiną, kai jis nuo Ukrainos atplėšė Krymą, o šiomis dienomis tęsia agresiją rytinėse savo kaimynės žemėse.
Pagaliau dar iki išpuolio prieš Ukrainą Rusija suskaldė Moldovą, kiršino Kaukazo tautas, atplėšė Abchaziją ir Pietų Osetiją nuo Gruzijos.
Kaip ir vokiečių naciai dar prieš užpuldami Lenkiją jau buvo sudoroję Čekiją, Austriją jų sąjungininkams ir saugumo garantijų teikėjams nuolaidžiaujant.
O juk po Antrojo pasaulinio karo prancūzų tardomas vokiečių maršalas Heinzas Guderianas pripažino: „Jeigu jūs, prancūzai, 1936-aisiais būtumėte pasipriešinę mums prie Reino, mes būtume praradę viską, Hitleris būtų žlugęs jau tada.“
R.Trimakas pripažino, jog lygiagretės tarp nacių Vokietijos veiksmų praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje ir Rusijos imperializmo atgimimo mūsų epochoje iš tiesų šiurpina.
„A.Hitleris kilo kariauti iškėlęs Lebensraum, gyvybinės erdvės vokiečiams, vėliavą. V.Putinas šiais laikais žvangina ginklais, paskelbęs doktriną ginti rusus kaimyninėse šalyse ir išplėsti tariamąjį rusų pasaulį. Nacių Vokietija ir stalininė SSRS buvo blogio sesės dvynės, atsakingos už pasaulinio karo košmarą. Viena blogio imperija buvo nugalėta, kita, deja inkarnavosi naujomis formomis. Nacių Vokietijos ir šiuolaikinės V. Putino Rusijos veiklos būdai užsienio politikoje daug kuo panašūs, pavyzdžiui, oficialia retorika, kurią stebėtojai ir apžvalgininkai atrado esant demonstratyviai panašia su Trečiojo Reicho “, – kalbėjo istorikas R.Trimakas.
Mokslininkas pastebėjo, jog ir nacistinė, ir dabartinė valdančioji Rusijos vadovybė agresijai pateisinti pasirenka priešų, supančių jų "taikią" valstybę, kategoriją, taip pat "vidaus kenkėjų", griaunančių valstybę iš vidaus.
„Naciams toks piešas buvo žydų tauta. Dabartinės Rusijos valdžios sąraše jai tariamai priešiškų tautų sąrašas ilgesnis. Tai Kaukazo tautos, lenkai, gruzinai, Baltijos tautos, dabar ukrainiečiai ir Krymo totoriai papildė ilgą sąrašą. Aplink vieni "priešai". Pavyzdžiui, 2006 metų rudenį vyko kryptingas gruzinų Rusijoje persekiojimas, persirito masinių suėmimų ir deportacijų banga. Pasitelkta praktika, kuomet "sumedžioti" suaugusiems naudoti jų vaikai: Rusijos mokyklose mokytojams buvo įsakyta sudaryti gruzinų tautybės mokinių sąrašus ir išsiaiškinti, kur gyvena jų tėvai; gruzinai buvo suimami, uždaromi specialiai tam skirtuose "filtravimo stovyklose". Tik menka dalis Rusijos žiniasklaidos, kuri anuomet dar buvo išsaugojusi ribotas laisves, pakėlė protesto balsą. Tuo tarpu Europos teismas Strasbūre pripažino kryptingo etninio persekiojimo faktą “, – pasakojo R.Trimakas.
Istorikas priminė, jog V.Putinas kreipimesi į Rusijos Federalinį Susirinkimą pavartojo sąvoką „nacionaliniai išdavikai“, kurią savo laiku plačiai naudojo ir naciai „vidaus priešams“ apibūdinti – „Nationalverraeter“.
Dvejopas požiūris
Anot istoriko, Vakaruose daugeliui sukelia šoką, kai Rusijos imperiniai siekiai palyginami su nacių režimu Vokietijoje. Deja, vertinant nacizmą ir komunizmą, rusiškąjį imperializmą Vakaruose dar taikomi dvejopi standartai.
"Įsivaizduokite, jeigu šiuolaikinėje Vokietijoje atsirastų įtakingos politinės jėgos, kurios viešai prabiltų tokiu lygmeniu, kaip dabar kalba V.Putinas ir jo aplinka. Pavyzdžiui, jei vokiečiai garsiai prikištų Lenkijai, kad ji apleido po karo jai atitekusias Pamario žemes, Vroclavą, Rusijai – kad nuniokojo Rytų Prūsiją, nuolat kartotų, jog Karaliaučiuje tik vokiečiai moka tinkamai ūkininkauti ir tvarkytis, kad šios žemės priklauso tik Vokietijai? Vakarai tuoj pultų šaukti, kad Vokietijoje atgimė fašizmas, pasauliui gresia karo šmėkla. Tokiu atveju apie sankcijas ir agresoriaus nukenksminimą ilgai samprotaujama nebūtų - neabejokite, pažangiosios Europos priešakyje už taiką ir stabilumą labiausiai kovotų Rusija.
V Putinas ne tik kalba, bet ir aktyviai veikia, tuo tarpu Vakarai moko Ukrainą susilaikyti, nesiimti aktyvių veiksmų, ieškoti taikaus kompromiso, siūloma, kaip išspręsti Ukrainos krizę, nepakenkus Rusijos interesams, net neužsimenant apie sienų neliečiamumą Europoje ar elementarų Ukrainos interesą išlikti kaip valstybei“, - kalbėjo R.Trimakas. - "Kita vertus, pati Rusija atvėrė geopolitnę Pandoros skrynią. Mano manymu šioje situacijoje rimčiausias lošėjas geopolitinėje šachmatų lentoje yra Kinija, kuri jau turi daugiausiai naudos. Anksčiau ar vėliau, naudodamasi Rusijos sukurtu pavyzdžiu, Kinija imsis savaip "ištaisyti istorinę neteisybę" Sibire ir Tolimuosiusoe Rytuose, o ar tam bus pasitelkti "bambukiniai žmogučiai", ar dar kokie personažai bei veiksmai, nenumatyti oficialiuose protokoluose. Tai tėra tik techninės smulkmenos".
Daugiausia aistrų tarptautinėje politinėje arenoje sukėlė Vokietijos kanclerės Angelos Merkel kalba, kai ji ragino, sprendžiant Ukrainos konfliktą, atsižvelgti ir į Rusijos interesus Kryme.
Ar galima A.Merkel lyginti su tarpukario politiku, Jungtinės karalystės premjeru Neville'iu Chumberlainu, tapusiu taikstymosi su nacių agresija simboliu?
A.Merkel – Vakarų veidrodis
R.Trimakas teigė, jog A.Merkel vaidmuo vertintinas nevienareikšmiškai: „Taip, ji kalbėjo apie tai, kad reikia atsižvelgti į Rusijos interesus. Tačiau ji žadėjo ir 500 milijonų eurų paramą Ukrainai, pabrėžė, jog šios šalies teritorinis vientisumas turi būti gerbiamas. Ir tarpukario laikais, ir po karo Vakaruose kairiosios partijos labiau linko nuolaidžiauti komunistinei Rusijai, SSRS. Dešinieji užėmė griežtesnę poziciją. Nors A.Merkel priklauso dešiniajam politikų sparnui, ji užaugo Rytų Vokietijoje, dirbo mokslų akademijoje, kurią kontroliavo komunistinės VDR suagumo tarnyba „Stasi“. Pagaliau jai svarbu, kad nenutrūktų dujų tiekimas iš Rusijos, vokiečiams nepabrangtų dujos“, – aiškino R.Trimakas.
Istorikas Česlovas Laurinavičius teigė, jog lyginti skirtingų epochų įvykius reikia atsargiai.
„Amerikiečių rašytojas Markas Twainas sakė, jog istorija nesikartoja, tik galima apčiuopti bendrų dėsningumų. Todėl mechaniškai sugretinti tai, kas vyko Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, jam prasidėjus ir dabartinius įvykius Ukrainoje, neverta. Aš tikiu Europos Sąjunga, tikiuosi, jog Vakarai išmoko istorijos pamokas ir tokių šiurkščių klaidų, kaip Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir pradžioje, nebekartos“, – vylėsi istorikas.
Mažiau optimizmo įliejo karo istorikas Valdas Rakutis. Neseniai kalbėdamas per „Lietuvos ryto“ televiziją, jis Europai ir Lietuvai piešė liūdną scenarijų: esą nepraeis net metai, kai savo teritorijos vientisumą teks ginti ir Lietuvai, todėl tiek šalies valdžią, tiek gyventojus ragina rimtai ruoštis.
„Aiškiai matyti, kad siekiama nutiesti sausumos tiltą su Krymu, nes be jo Rusija išlaikyti Krymo negalės arba tai labai brangiai kainuos. Gali būti, kad tai nukreipiamasis manevras, o pagrindinis puolimas vyks kitoje vietoje“, – svarstė V.Rakutis.
Įdomu, kad 1939-aisiais rugsėjo pradžioje, kalbėdamas Bendruomenių rūmuose Winstonas Churhillis pabrėžė, jog A.Hitleriui neužteks nei Dancigo, nei visos Lenkijos, jam reikia viso pasaulio.
Britai W.Churchilliu iki galo patikėjo ir išrinko premjeru tik beveik po metų, kai ant Londono jau krito bombos.
Beje, ir 1939-ųjų rugsėjo 1-osios „Lietuvos aido“ vakarinėje laidoje apie viltis greitai užgesinti Lenkijoje užsiliepsnojusį karo gaisrą rašoma jau mažiau, nei tą pačią dieną išėjusiame rytinės laidos numeryje.
Laikraštyje išspausdintas didelis straipsnis „Kaip elgtis oro pavojaus atveju“. Daugiausia dėmesio skiriama, kaip elgtis, jei iš lėktuvų bus mėtomos cheminės bombos. Matyt, veikė Pirmojo pasaulinio karo patirtis, kai buvo panaudotas cheminis ginklas.
Šie patarimai, kaip paaiškėjo po mažiau kaip dvejų metų, nebuvo vertingi – vokiečiai ant Lietuvos cheminių bombų nemėtė.
Anų laikų „Lietuvos aide“ nerimastingai pranešama, jog vos išgirdę apie Vokietijos ataką prieš Lenkiją, Lietuvos gyventojai masiškai pradėjo pirkti druską, miltus, mėsos konservus ir žibalą. Šių prekių pradėjo trūkti net laikinojoje sostinėje, Kaune.
„Tai nereikalinga panika. Pavojaus, kad mūsų krautuvėse net smarkiai padidėjus tarptautiniam įtempimui gali pritrūkti prekių, nėra“, – rašė oficiozas.
Deja, jų pradėjo trūkti net neprasidėjus karo veiksmams Lietuvos teritorijoje – 1940-ųjų birželį sovietų okupantams įžengus į Lietuvą, mūsų šalies ūkis buvo žiauriai apiplėštas.
Galbūt atsižvelgdamas į praeities pamokas, karo istorikas V.Rakutis dabar patarė apsirūpinti maisto atsargomis.
Pirmąją Antrojo pasaulinio karo dieną Lietuvos spauda apgailestaudama pranešė, jog Kaune atidedamos šalies futbolo pirmenybės, nes daug sportininkų pašaukta į kariuomenę. Atrodo, kad sužlugusios žaidynės anuomet kauniečius nuvylė labiau, nei gąsdino artėjanti karo audra.
Tikėkimės, jog Europa per daugiau kaip 70 metų tikrai pasikeitė ir šiais metais galėsime iki galo stebėti Lietuvos krepšininkų kovas pasaulio krepšinio čempionate.
